Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

DAR VIENAS LANGELIS Į BITĖS GYVENIMĄ

Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo pristatyta poeto, eseisto, vertėjo Petro Palilionio skaitytinė drama „Metai Tamsčiuko atokaitoj“. Atvertas dar vienas langelis į G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimą. Rusvo kolorito knygelė pasirodė 2014 m. Knygos pradžioje nurodoma, kad tai rašytojos, publicistės, visuomenės bei politikos veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynos pagal laiškus, rastus Pabuojų kaimo sodyboje. Iš Pabuojų Pasvalio rajone kilęs ir „Tamsčiuko“ autorius. Tarp G. Petkevičaitės-Bitės ir P. Palilionio tėviškės – 7 kilometrai. Poetas P. Palilionis yra parašęs eilėraščių ciklą „Vien likimo nusišypsojimas“, skirtą G. Petkevičaitei-Bitei. Ši didi asmenybė seniai vilioja jį.
Viename laiške (1926 07 18) rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė rašė, kad „...ateis laikas, kada ir Antano darbai bus įvertinti.“
Rašytoja Aldona Ruseckaitė, stygavusi šį vakarą, prisipažino nežinojusi, kad P. Palilionis rašo tokią knygą. Šiuo metu jis ir jo katinas Murkūnas sergalingi. P. Palilionis skambindavo Maironio muziejaus direktorei ir sakydavo, kad serga, serga katinas... Vakarą moderavusi A. Ruseckaitė svarstė, ką dar galima po tiekos metų atrasti... Pasirodo, galima. Nauji dalykai, nauja medžiaga. A. Ruseckaitė sakė, kad ji domėjosi Bite, yra paruošusi paskaitą, kurią daugsyk skaitė. Sausai tepasakydavo, kad G. Petkevičaitė-Bitė užaugino brolio vaikus, turėjo augintinį. Bet kiek meilės, jėgų, pastangų, lėšų įdėta... Apie Bitės globotinį privalome žinoti daugiau.
Aktoriai Virginija Kochanskytė ir Gintautas Bejeris pakvietė į skaitytinės dramos premjerą. Premjeroje dalyvavo smuikininkė Lijana Žiedelytė ir Aldona Ruseckaitė. Veikėjai: Autorius (jis ir Antaniukas, ir Antanas), neskubantis su savo nuomone, Aktorė (ji – ir Bitė, ir Tamsčiukas), iš pradžioje abejingos skaitovės, veiksmui rutuliojantis, tampanti vertintoja, net šališka teisėja. Tolstančio aido dejonė. Tarsi iš niekur atsirandanti ir vėl dingstanti veiksmo ar minčių palydovė, pasireiškianti interpretuotojų laisvai pasirenkama forma. Dar vienas dramos veikėjas – neįkyrūs buitiniai triukšmai.
Rasta trys dešimtys Antano Kasperavičiaus laiškų... Meilės liudininkų... Apie tikrą meilę... Apie meilę be meilės žodžių. Aktoriai vaidina dramos premjerą. Pašoka ir pats Autorius. Siūlo trumpinti. Pasigirsta balsai, kad per premjerą taip elgtis negalima. Autorius baiminasi, kad gali būti neaišku žmonėms. Aktorė V. Kochanskytė klausia, kas būtų, jei režisierius taip kištųsi į spektaklį? Aktoriai skaitė apie didžiadvasės Bitės vargelius ir dvigubą kuprą, buvo girdėti Tolstančio aido dejonė, o smuiko muzika dovanojo kvepiančią vasaros popietę. G. Petkevičaitė-Bitė priglaudė mažasveikatį Antaną, kai jam tebuvo treji... Tėvai mirė, Antaniukas baisiai pasiligojęs, sirgo TBC. G. Petkevičaitė-Bitė globojo jį, pastatė ant kojų...
Rasti A. Kasperavičiaus laiškai gerai išsilaikę. Kai kurie ant firminio popieriaus. Net su vandens ženklais. Kaip puiku, kad šita korespondencija mažaraščių kaimiečių nesunaikinta...
Knygos „Metai Tamsčiuko atokaitoj“ autorius išgėręs du šaukštus „Pertusino“, ropštėsi į sceną. P. Palilionis atviravo: „Kai rašai, šiek tiek nuprotėji...“ Knyga „Metai Tamsčiuko atokaitoj“ – devyniasdešimties puslapių. Ją parašyti nė kiek ne lengviau nei parašyti storą knygą. „Esu chaotiškas žmogus...“ Esama ir mistikos. „Būna šakės, jei esi iš Šakių...“ – šmaikštavo P. Palilionis. Autorius prisipažino, kad rašo tik kompiuteriu, tik eilėraščius kitaip. Jį puola literatūriniai bei kitokie virusai. P. Palilionis pasakojo, kad jį literatūrine archeologija užkrėtė akademikas Leonas Gudaitis. Kaip gaila, kad dažnai spjaunama į praeitį. Taip negalima. Literatūrinė archeologija yra labai įdomus dalykas. P. Palilionis svarstė, kodėl literatūroje lieka baltos dėmės? Literatūros tyrinėtoja V. Zaborskaitė savo knygose Antano Kasperavičiaus nemini. P. Palilionis ilgai ieškojo informacijos apie Antaną. Apie A. Kasperavičių nėra nė žodžio dvitomyje „Amerikos lietuviai“. P. Palilionio sūnus Pabuojuose surado A. Kasperavičiaus laiškus. Bitės laiškų Antanui nėra. Laiškai surasti 1999 m. „Tamsčiuko“ autorius ilgai nežinojo, ką daryti. Parodė MLLM. A. Ruseckaitė paragino atnešti muziejun, pažadėjo pirkti...
P. Palilionis pasakojo, kad Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė R. Maselytė pasveikino jį kaip A. Kasperavičiaus archyvo turėtoją. Domėtis literatūrine archeologija ypač skatino šviesi asmenybė, ilgametis „Vagos“ redaktorius, tekstologas Aleksandras Žirgulys. „Jis ant kelio užvedė...“ Medžiagos apie A. Kasperavičių aptiko ir Panevėžio muziejuje. P. Palilionis prisipažino, kad jam labai reikėję paslapties... Įdomu, kaip Antano gyvenime atsiranda Konstancija Brazytė?.. Kodėl ir kaip?
Vakaro metu dar daug pasakyta apie žodingus kauniškius rašytojus, kurie tarė žodį ir labai atsargiai dovanojo maišelius (maišelių turinį apžiūrėjęs „Tamsčiuko“ autorius mįslingai šypsojosi). Kalbėta ir apie mokslų daktaro vardą. Ir apie Tautvydą Majauską, redaktorių, leidėją, kuris yra nebrangininkas. Ir apie a. a. V. Zavadskį, su kuriuo tartasi dėl knygos pavadinimo. Tartasi ir su Lietuvių kalbos komisija. Pasirinktas variantas – skaitytinė drama. Tai populiaru kitose šalyse. 
Kažkas džiaugėsi, kad vakare dalyvauja prelatas V. S. Vaičiūnas, manė galėsiantys lengvai gauti išrišimą. Prelatas vadino P. Palilionį dvasios prieteliumi ir sakė, kad dar labai daug yra lobių užkastų. Vieną iš jų surado P. Palilionis. Kvietė pamąstyti apie amžinuosius idealus.
Knygos „Metai Tamsčiuko atokaitoj“ viršelyje spausdinamas Gabrielė Petkevičaitės-Bitės ir Antano Kasperavičiaus fotografijos fragmentas. Fotografija iš rašytojos muziejaus rinkinių. Knygoje aptinkame ir daugiau fotografijų – iš J. Jasaičio archyvo ir kitur. Knygos pabaigoje nurodomi šaltiniai. Gražiai liūdna P. Palilionio fotografija, kurioje matome Puziniškio sodybos likučius...
„Pabuojų kaimo sodyboje atsitiktinai rasti Antano Kasperavičiaus laiškai yra tarsi senoviški gidai po Rašytojos ir jos Augintinio kasdienybes. Toli gražu, nelabai saulėtas...“
„Surink herbariumui iš laukų žoles, / mažyte, Gabriele, / plaštakės iš apdulkusios kolekcijos aplips tave kaip gėlę, / tai kas, kad tu kupriukė, / tu kvepi medum, / ateik čia, Gabriele...“ Tai iš poetės Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių ciklo „Senos fotografijos...“

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal