Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„DAR UŽKLOS MANE UPĖ“

Ši metafora iš kunigo ir poeto Ričardo Mikutavičiaus eilėraščio tragiškai įsikūnijo jo paties likime, kai 1998 metų liepos 1 dieną jį priglaudė Nemunas. Pranašinga buvo ir kita jo poezijos eilutė: „be mano veido auš diena“ (praėjo jau 17 metų nuo R. Mikutavičiaus žūties), tačiau jis suklydo teigdamas, kad „niekas mano žodžiais nekalbės“. Jis neužmirštas ir jo poetinis žodis, tiesa – tariamas kitų lūpomis, vis dar skamba įvairiose auditorijose. Štai ir birželio 19 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvyko R. Mikutavičiaus atminimui skirtas žodžio ir muzikos vakaras „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (taip vadinosi pirmoji 1989 m. Čikagoje išleista R. Mikutavičiaus poezijos knyga). Šį kartą savąsias R. Mikutavičiaus poetinių tekstų interpretacijas pateikė aktorė, diktorė Dalia Stonytė ir režisierius bei aktorius Raimondas Paškevičius. Poezijos poveikį klausytojams dar labiau sustiprino Lietuvos nacionalinio orkestro fleitų grupės solisto, LMTA profesoriaus Valentino Gelgoto muzikinės interliudijos.
Muziejuje saugomas vienas iš R. Mikutavičiaus arnotų, kurį jis vilkėdavo aukodamas mišias. Ant jo priekio baltais dažais užrašyti kunigo-poeto žodžiai: „Žaizda ir naktis Dievu virsta“. Poetas R. Mikutavičius dažnai vartojo žaizdos kaip pirmapradės žmogaus kaltės ir kartu Dievo palaimos metaforą. Pradėjęs paprastutėmis patriotinėmis eilėmis, vėliau jis natūraliai pasuko religinės meditacinės poezijos link. Šiuo metu jo draugo Vytauto Motiejūno ir rašytojo Petro Palilionio pastangomis surinktos ir išleistos turbūt visos kada nors R. Mikutavičiaus parašytos poezijos eilutės. (Labai gaila, kad tokių draugų neturėjo dauguma Anapilin išėjusių mūsų poetų). Tačiau jau turbūt nieko nestebinantis paradoksas – surinkta ir išleista viskas, o kritikai sutartinai tyli. Pareigą įvykdė tik jo draugai: Petras Palilionis publikavo profesionalią recenziją, o poetas Robertas Keturakis apipynė R. Mikutavičiaus poeziją barokiškomis eseistikos vingrybėmis.
„Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ vakaro metu vykusių poezijos skaitymų aprašyti neįmanoma, tačiau galima teigti, kad literatūros kritikų ne(į)vertinta Ričardo Mikutavičiaus poezija yra mielai skaitoma lietuvių aktorių, o jos klausytojų niekada nestinga. Vakaro pabaigoje visų laukė programoje nenumatytas ir malonus siurprizas. Gyvas būdamas R. Mikutavičius Maironio muziejui padovanojo virš 400 vertingų knygų ir spaudinių. Jo mecenatystę pratęsė kunigo sūnėnas, mokytojas Artūras Kolaitis, kuris, pasibaigus poezijos skaitymams, muziejui padovanojo šeimoje 17 metų saugotą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II-ojo laipsnio ordino kryžių iš Ričardo Mikutavičiaus kolekcijos. Spėjama, kad šis ordinas priklausė kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Aldonos Ruseckaitės nuotraukos

Visa galerija
Atgal