Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
14
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

BLYŠKIOJ LAPKRIČIO SAULĖS ŠVIESOJ

Lapkritis – ypatingas ir lemtingas mėnuo Salomėjai Nėriai. Tokį atšiaurų metą poetė gimė, šventė ir savo vyro skulptoriaus Bernardo Bučo gimtadienį, tą patį mėnesį prieš 80 metų atsikraustė gyventi į namus Palemone, kuriuose vėliau, taip pat lapkritį, duris atvėrė memorialinis muziejus. Visko tiek daug tikriausiai neatsitiktinai – pati poetė tikėjo ir dienoraščiuose rašė, kad vėtrų, audrų kupinas laikas paženklino jos likimas, kuris iki šiol nepalieka abejingų ir kelia aistras.
Lapkričio 18 d. muziejuje poezijos mėgėjai rinkosi minėti S. Nėries gimtadienio. Šiais metais jau 113-ojo. Poetės atminimui ant visąlaik muziejaus salėje žydinčios vyšnios šakelės buvo pražydintas dar vienas pumpuras. Tokiu simboliniu ritualu ir jausmingomis Kauno Palemono gimnazijos ansamblio „Dainos studija“, kuriai vadovauja Rasa Strabulienė, dainomis prasidėjo renginys „Rudenio saulė“. Blyškioje rudens šviesoje savitai, šiek tiek melancholiškai skamba poezijos žodžiai, ramus laikas kviečia gręžtis į prisiminimus. Renginyje dalyvavusi aktorė Martyna Gedvilaitė šį kartą skaitė poetės dienoraščių ištraukas, kuriose atsiskleidžia ypatinga dvasia. Kasdienybė, rutina S. Nėriai neegzistavo – beveik kiekviena buvimo akimirka buvo suvokiama kaip būties tarpsnis, idealistinės idėjos, širdies šauksmas ir net dramos žymėjo kiekviena jos dieną.
Šiais metais sukako 120 metų, kai gimė kita lietuvių literatūros klasikė – prozininkė Ieva Simonaitytė, kurios likimas turi sąsajų ir su S. Nėrimi. Buvo laikas, kai jų kūriniai kartu buvo spausdinami „Dienovidyje“, jos abi pelnė patį garbingiausią įvertinimą – Lietuvos valstybinę literatūros premiją. Vėliau S. Nėris I. Simonaitytei įteikė rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ priešlapyje įrašiusi: „Pirmajai laureatei Antroji. 1939.V.3“ Tikriausiai tą dieną jos susitiko ir bendravo. Kaip ir keletą kartų po karo, kai abi rašytojos gyveno kaimynystėje, viešėjo viena kitos namuose, vaišinosi jau apimtos liūdesio ir niūrių nuojautų apie sėlinančią ligą. I. Simonaitytė aplankė S. Nėrį ligoninėje, jos parašą matome ir prie rašytojų nekrologo.
Apie prozininkę sukurtas dokumentinis filmas „Ieva Simonaitytė“, kurį pamatė ir renginio dalyviai, puikiai atskleidžia jos talentą ne tik kurti, bet ir gyventi pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis – taip, kad gyvenimas būtų pilnas iki kraštų. Rašytojo talentas tikriausiai kitokių pasirinkimų ir nepalieka. Nė vienam iš jų.    
 

Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus muziejininkė Audronė Meškauskaitė

Visa galerija
Atgal