Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

BERNARDUI BRAZDŽIONIUI – 110

Per pačias Grabnyčias, vasario antrosios dienos pavakare, Maironio lietuvių literatūros muziejuje susirinko gausus Bern. Brazdžionio kūrybos gerbėjų būrys minėti 110-ųjų poeto gimimo metinių. Aplankę parodą Begalinė upė Dievo laiko, skirtą poeto jubiliejui, svečiai sunkiai tilpo iškilmingoje Maironio svetainėje...
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė priminė Bern. Brazdžionio darbą pirmuoju Maironio muziejaus vedėju ir tai, kad jos su kolege Jūrate Zalubaite 2003 metų pavasarį penkias savaites dirbo Kalifornijoje, Los Andžele, parengdamos gabenimui į Lietuvą Bern. Brazdžionio archyvinį ir memorialinį palikimą.
Įrašas su emocingai paties Bern. Brazdžionio perskaitytu eilėraščiu, tarsi sugrąžino mus į 1989-uosius ir vėlesnius metus, kuomet poetas, grįžęs po ilgos pertraukos į Lietuvą, beveik kasmet dalyvaudavo įvairiose literatūros šventėse ir griausmingu balsu priversdavo nusčiuvusią minią klausytis jo skaitomų eilių.
Šių eilučių autorė Jūratė Ivanauskienė, paminėjusi, jog penkioliktą kartą šio iškilaus žmogaus  gimtadienį švenčiame be šventės kaltininko, pranešimą Mes atveriam senų legendų klėtį... pradėjo Bern. Brazdžionio posmu:
Kad gražūs grįžtų vakarai žvaigždėti
Ir sidabru dangaus danga akyta,
Mes atveriam senų legendų klėtį,
Kartojam tai, kas andai pasakyta...
Susirinkusi publika sužinojo svarbiausias naujienas apie įdomiausius, unikaliausius Bern. Brazdžionio rinkinio eksponatus: seną, 1918 metais vienuolikmečiui Brazdžioniui vokiečių okupacinės valdžios išduotą pasą, kitus asmens dokumentus ir rašytinius šaltinius, kuriuose labai įvairuoja poeto gimimo data – vasario 1, vasario 2, vasario 14, netgi sausio 2 diena.
Kalbant apie biografinius dalykus, buvo prisiminta laiminga Bern. Brazdžionio santuoka: susiklausymas, meilė, pagarba, begalinis rūpestis vaikais ir vaikaičiais Brazdžionius lydėjo visus 68-nerius bendro gyvenimo metus.
Dar prieš karą, atostogaudamas prie jūros (mat atostogų važiavo atskirai), Brazdžionis laiške žmonai rašė: Mano mieliausia Aldonėle, Tavo nuoširdūs ir brangūs žodžiai mane vėl aplankė kaip džiaugsminga paguoda. <...> Dar aš jaučiu, kad Tave tebemyliu pirmosios meilės ugnimi ir pasiilgstu tuo ilgesiu, kurio niekas negalės iš krūtinės išplėšti ir užgesinti, kaip tik Tu; ir tebesi brangus mano deimantas, kurio begalinę vertę pajuntu jau ir tada, kai nesu netekęs, bet tik kelias dienas nematęs ir prie savo krūtinės neglaudęs... <...> Aš norėčiau tau dar daug daug širdies atverti, aš norėčiau su Tavim, jūrai ošiant ir vakarų dangui blėstant, taip ilgai ilgai susiglaudus ir susiėmus už rankų sėdėti.
Brazdžionių šeima buvo giliai tikinti, turėjo įvairiausių smulkių religinio kulto daiktelių-devocionalijų: rožinių, paveikslėlių, ženklelių. Į atskirą aplankalėlį saugiai įdėtas mažas paveikslėlis Marija su kūdikiu. Kitoje pusėje – Aldonos Brazdžionienės įrašas: Pažaislis / 1937-III-19 d. / Prisirišimo ir dėkingumo vardan priimk mano regolekcijų prisiminimą kartu su tvirtais pasiryžimais daryti tik tai, kas Dievui ir Tau patiks. Aldona. Tokius raštiškus įžadus, praėjus trejiems vedybiniams metams, poetui Bernardui Brazdžioniui įteikė jo žmona.
Svarbiausia rašytojo misija – kūryba. 1954 metais Čikagoje, Literatūros premijų įteikimo šventėje, Brazdžionis pasakė: Mano žodis bus grynai asmeniškas – trigubas ačiū: Dievui, tautai ir lietuviui. Dievui – už jėgas per tris literatūrinio darbo dešimtmečius; tautai – kad tris kartus pasirinko mano parašytą žodį. O prie ačiū lietuviui, t.y. lietuviškajai visuomenei, noriu paaiškinti. Kodėl? Nes ir mano širdis padalyta tarp trijų miestų. Pirmasis miestas – Bostonas, Amerikos Atėnai, uostas prie Atlanto, kur praleidau savo pirmuosius vaikystės metus, kur antrą kartą pajutau žemę, kad ir svyruojančią po kojomis; arčiausia Lietuvos uostas, ir iš jo norėčiau, kad išplauktų laivas į tėvynę.  Antruoju miestu paminėjo Niujorką – didįjį tautų ir politikų Babelį, o trečiuoju – miniatiūrinę Lietuvą Amerikoje – Čikagą.
 Tąkart dėkojo už tris apdovanojimus – Valstybinę literatūros premiją, įteiktą Vilniuje 1940 m. už eilėraščių rinkinį Kunigaikščių miestas, Švietimo valdybos premiją, įteiktą Tiubingene 1947 m. už eilėraščių rinkinį Svetimi kalnai ir tos dienos apdovanojimą – Lietuvių rašytojų draugijos premiją už rinkinį Didžioji kryžkelė. Kalbant apie Svetimus kalnus, noriu pasidžiaugti, kad turime net penkias skirtingas rankraštines knygeles Svetimi kalnai, kurias pats Brazdžionis yra pasidaręs, bei šios knygos pirmąjį spausdintą egzempliorių su autoriaus korektūromis bei pastabomis leidyklai. Rankraštinių knygelių yra ir daugiau, kai kurios su paties autoriaus piešiniais.
Rašytojo veiklos svarbą liudija net penki rašytojo pažymėjimai, išduoti 1940, 1944, 1946, 1966 ir 1999 metais, kuomet poetas sutiko grįžti į Lietuvos rašytojų sąjungą. Literatūrinių įvertinimų taip pat buvo įvairiausių – Maironio premija už Vaidilą Valiūną, Aidų literatūros premija už poezijos rinkinį Vidudienio sodai, JAV Lietuvių Bendruomenės Literatūros premija už rinkinį Po aukštaisiais skliautais, Poezijos pavasario laureatas už rinktinę Poezijos pilnatis.
Aukštai įvertinti buvo darbai, skirti Lietuvai ir Dievui: Bernardas Brazdžionis, Kauno (1995) ir Pasvalio (1991) miestų Garbės pilietis, Vytauto Didžiojo universiteto literatūrologijos Garbės daktaras (1994), apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I-ojo laipsnio ordinu (1998), Šaulių žvaigžde (1996), Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinu (1998) bei Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo medaliu PRO ECCLESIA ET PONTIFICE (1986) (vertimas iš lotynų kalbos Už bažnyčią ir popiežių).
Išlikę dokumentai, nuotraukos, laiškai tiksliai atspindi profesinę, darbinę Bern. Brazdžionio veiklą: Maironio muziejaus vedėjas, Valstybinės leidyklos Kaune redaktorius, Furthofo plieno fabriko darbininkas, Ravensburgo lietuvių gimnazijos mokytojas, lietuvių savaitraščio Žiburiai korespondentas, Lietpalčių fabriko darbininkas Bostone, Lietuviškosios enciklopedijos redaktorius ir linotipininkas, šeštadieninės lietuvių mokyklos mokytojas, žurnalo vaikams Eglutė redaktorius, žurnalo Lietuvių dienos vyriausiasis redaktorius ir linotipininkas.
Rinkinyje išlikę virš 70 įvairiausių dokumentų, liudijančių Brazdžionių šeimos išvykimo iš Lietuvos ir emigracijos į JAV faktus. Stebėtinai daug. O kur dar laiškai, sunkiai įskaitomo dienoraščio užrašai, įrašai knygose, rankraščiai. Tai tikro muziejininko bruožas. Būtent šių dokumentų padedami, kartais dienų tikslumu galime nustatyti kur, kodėl, kada keliavo, dirbo, gyveno karo audrų blaškoma šeima.
Pats apie savo literatūrinį kelią ir gyvenimo prasmę poetas yra rašęs: Vaikystėje buvau giliai (nors nesąmoningai) tikintis; jaunystėje – indiferentas; kol susiradau savo pašaukimo kelią pradžioje buvau Maironio ir Putino gerbėjas (dar daugiau – garbintojas); vėliau dvasioje žavėjausi lietuvių literatūros revoliucionieriais, kokie jie bebūtų, kad tik ne „sustingusios senatvės“ atstovai, prieš ją pakėlę kovą „keturvėjininkai“, drąsūs „trečiojo fronto“ idealistai, kol niekuo nepatenkintas priėjau prie senojo ir naujojo Testamento šaltinių, kol sieloje apsigyveno Kristus, o poezijoje suradau savo kelią ir savąjį žodį. <...> Dar vėliau susiformavo tėvynės ir gimtosios žemės, tautos praeities ir dabarties tapatybės paveikslas. <...> O paskui – Lietuvai netekus nepriklausomybės – pajutau Tėvynę, kuri virto „prarastuoju rojumi,- kaip oras, kaip vanduo palaikė kūno ir dvasios gyvybę, lydėjo visą kelią ir visus metus, klajojant po svetimas žemes ir svetimus kalnus. <...>
O mus – jus ir mane – jungia dar ta pati kalba ir mes siekėm ir siekiam vieno ir to paties idealo – Lietuvos laisvės.
Prasmingų minčių apie kūrybą ir Lietuvą yra tvarkingame Bern. Brazdžionio rankraštyje, pavadintame Credo: Esu lietuvis katalikas. Iš esmės, ne iš paviršiaus. Idėjinis nereklaminis. Kas tokį mane vertino, pripažino ir kvietė, ten bendradarbiavau. Jokio žodžio nebuvau pasakęs prieš tuos, kurie vadinosi pažangiaisiais ir aktyvistais. <...>
Jei kam Lietuva tik cirko arkliukas, ant kurio jis per tautines šventes – per 16 vasario pajodinėja, o gerai uždrožęs ir per politinį priešą peršoka, tam aš visuomet sukelsiu tik „papiktinimą“, nes man „Lietuva – žemės žodis švenčiausias“.
Tarsi patvirtintindami Bernardo Brazdžionio literatūrinio kelio svarbą, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas atliko literatūrinę-muzikinę kompoziciją Per pasaulį keliauja žmogus, perpintą Ievos Raubytės, Augustės Kubiliūtės ir Viktorijos Staseliūnaitės kanklių skambesiu (vadovė Jurga Senkutė).
 

Parengė Bernardo Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė

Visa galerija
Atgal