Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

BANDYMAS NUSILENKTI ŠEŠĖLIUI

Minėti poeto gimtadienį niekada ne per vėlu, ne per vėlu prisiminti jo gyvenimo momentus, asmenybės savitumą, klausytis kūrybos. Taip gegužės 16 d. susirinkusiems į Maironio namus paminėti poeto Albino Bernoto 80-mečio kalbėjo vakaro vedėja, rašytoja Aldona Ruseckaitė. Juolab, kad prasideda Poezijos pavasario šventė. Na, o prieš pat Tarptautinę muziejų dieną  mūsų muziejuje esantis Albino Bernoto rinkinys pasipildė rankraščiais, įvairių rašytojų laiškais, nuotraukomis, asmeniniais daiktais, dokumentais – visa tai dovanojo Albino Bernoto žmona Danutė Bernotienė.
Anot vakaro viešnios, humanitarinių mokslų daktarės Donatos Mitaitės, Albinas Bernotas – nepelnytai pamirštas poetas. Kodėl taip yra? Tikriausiai vieno ar kito poeto (nesvarbu, gyvo ar mirusio) populiarumas yra akademinės mados dalykas. O kalbėjimas apie mirusį poetą, tai, perfrazuojant Josifą Brodskį, lyg bandymas nusilenkti jo šešėliui...
Bernoto eilėraščiai gali pasirodyti netikėti – žavi poeto valiūkiškumas, net chuliganiškas nusiteikimas skaitytojo atžvilgiu. Šis poetas atėjo iš kaimo, tai gerai žinome. Tačiau jis – ne kaimo poetas. Sentimentalaus lyrizmo jo eilėse nedaug, o jei ir yra, tai šalia, tarsi prieštara, kuriami proziški, net drastiški vaizdai, pavyzdžiui:
„Širdis nužvarbs, o kepenys ims virti.
 Net parpdamas pašoks aptemęs protas.
Bet pyktis juk ne eržilas kastruotas:
Žemiau juosmens – ne meilintis – įspirti?
<...> “
Na, o, eilėraštyje apie pavasarį: „... plaukia lytys, beždžionės ir žmonės...“ dar atsiranda kiškis ant ledo lyties, pavožtas po skrybėle, jis „raunasi plaukus“... Tai, Mitaitės nuomone, avangardistinio eilėraščio pavyzdys. Tokia kūryba tikrai turėtų dominti poeziją skaitantį akademinį jaunimą.
Na, o agrariniai eilėraščiai – iš tikrųjų eilėraščiai ne apie kaimą, juose – elegiškai atsiverianti, skaudi egzistencinė asmeninė patirtis: pokaris, sudėtinga vaikystė, tėvai, prarasta tėviškė (pvz., eilėraščiai „Senųjų Urvinių paukščiai“, „Pokario liudytojai“), taip pat ir savitos gamtos pajautos:
                           „Ką galvoji, pūkuotą galvelę palenkus?
                            Tu eisi per graži, kad galvotum –
                            Kad galvotum, kokia tu graži.
                              Krištolinės širdies krašteliu
                              Kaip taure susidaužk  – negalvodama nieko,
                              Tu galvoji tą patį, ką aš.
                           Abudu mus pervėrus laiko
                           Danguje sudaiginta
                           Violetinio žaibo nuodinga šaknis.“
                                                                                          „Šilagėlė“
Tos pačios temos ir prozos knygose „Pigmaliono sindromas“, „Pro dūmus: deimantais nusėtas“, „Kaustytos žąsys“. Jose daug autentiškų pokario vaikystės prisiminimų ir išgyvenimų, bandymas atsakyti į klausimą, kodėl daugelis dalykų buvo būtent taip, kaip buvo, suprasti ir išsiaiškinti vaiko akimis matytas situacijas, ypač tada,  kai gyvenimo ir mirties linija tapdavo itin trapi ir neaiški.
Pasak Petro Palilionio, poezija klastingas menas, ją reikia skaityti ir jausti – nieko daugiau. Jo nuomone, vakaro metu aktorės Olitos Dautartaitės skaitytuose eilėraščiuose buvo visko, ko reikia tik klausyti ir suvokti, nekomentuoti ir neaiškinti. Apskritai, veik visoje Albino Bernoto poezijoje yra viskas, ko reikia, tai giluminių metaforų poezija, o svarbiausia – jo poezijoje yra poezija:
                                                                      „Apsunkę žodžiai dunksi –
                                                                      Įaitrinta širdie,
                                                                      Žalia žolių paunksne
                                                                      Keliauk sau kaip skruzdė. 
                                                                           O vabalėli, žemėm
                                                                           Nubėgantis, nedrįs
                                                                           Tavęs nieks gyvo žemint,
                                                                            O tryps – tai jau sutryps.
                                                                         Sustok po balta smilga –
                                                                         Balti šešėliai žais.
                                                                         O aš sakysiu: sninga
                                                                         Tau stovint po beržais.
                                                                      Ir pienės pūką vėjas
                                                                      Tau kaip karūną dės.
                                                                       Naktis pasilypėjus
                                                                       Degioja tau žvaigždes.
                                                                             Aš juodas ir aptemęs.
                                                                              O tu – šviesi, balta
                                                                              Paglostyk žolę. Žemės –
                                                                               Kokia vėsi kakta!“
                                                                                                      „Paglostyk žolę“
 
Beje, nusilenkimą šešėliui galima pamatyti bei pajausti muziejaus erdvėje, poeto jubiliejui skirtoje parodoje „Turtingas aš diena sidabrine“. Joje – muziejaus fonduose esantys eksponatai (nuotraukos ir knygos) bei asmeniniai daiktai ir rankraščiai, kuriuos dovanojo poeto našlė Danutė Bernotienė. Paroda nedidelė, retrospektyvi ir chronologiška, čia galima pamatyti kai kuriuos poeto biografijos momentus: jaunystės dienų, Poezijos pavasarių akimirkas (1984 m. Bernotas buvo vainikuotas laureato vainiku, vėliau už geriausius metų vertimus padovanotas Tautų draugystės prizu), brandos metus, kūrybos pavyzdžius. Didelės įtakos poeto gyvenime turėjo Antanas Venclova, Antanas Jonynas, Eduardas Mieželaitis ir kiti. Deja, parodoje tai gali atspindėti tik nuotraukos.
Bene svarbiausi Bernoto metai prabėgo Argirdiškės kaime, Švenčionių r. Tai ir brandžiausias kūrybos laikas, ir tarsi antrosios tėviškės atradimas. Visa tai – fotomenininkų Onos Pajedaitės, Romualdo Rakausko ir Zenono Baltrušio nuotraukose, tuo metu išleistose knygose, rankraščiuose.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal