Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

BANDYMAI ATSAKYTI, KAS YRA POEZIJA

Poeziją kuriantis žmogus yra poetas, o jos žanrų begalė. Poetė Aldona Ruseckaitė, vedusi Poezijos dienos paminėjimo renginį, kalbėjo apie įvairiausius negirdėtus žanrus. Kovo 21-oji – Pasaulinė poezijos diena. Poezijos dienos šventėje dalyvavo Kauno poetai – Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, Robertas Keturakis, Erika Drungytė, Enrika Striogaitė, Stanislovas Abromavičius, Vladas Vaitkevičius, Irna Labokė, Jutta Noak, Viktoras Rudžianskas, Gvidas Latakas ir Aldona Ruseckaitė. Smuiku griežė Kristina Katavičiūtė.
A. Ruseckaitė sakė, kad šiuo metu muziejuje gražioje puokštėje perinamas karvelis. Dar ji nurodė, kad abėcėlė prasideda raide – dr. Ir pakvietė paskaityti eilėraščių poetę E. Drungytę. Ji džiaugėsi, kad susirinkome pasibūti po Verbų sekmadienio. Skaitė eilėraščius, dedikuotus poetams vyrams. Pirmasis – „Kristijono sakyklos“. Lyrinį subjektą pasiveja Kristijono balsas. Antrasis eilėraštis „Žiedlapiai pagal E. Poundą“, skirtas poetui K. Plateliui, kuris vertė jo poeziją. Trečiasis – „Į ausį Vytautui Bložei“, ketvirtasis – „Dedikacija Donaldui Kajokui“. Į poetą kreipiamasi „mano broli“. Iš pirmosios savo knygos Erika paskaitė eilėraštį, skirtą V. Rudžianskui – „Mutacija“.
Po dr raidės buvo rudž. V. Rudžianskas šnekėjo apie savo projektą. Anksčiau sakydavo – ruošiama knyga, o dabar projektas. Perskaitė eilėraštį „Priesaika“, kur lyrinis subjektas ilgisi balto asiliuko. Paskaitė ir kitų eilėraščių. Paklaustas, ar atneša rašytojai į „Nemuną“ rankraščių, atsakė, kad atneša tik Robertas Keturakis. Dar ketina atnešti Daina Pranskietytė. Redaktorius, kai skaito jaunųjų poeziją, ima daug ko nesuprasti. A. Ruseckaitė linkėjo V. Rudžiansko projektui pripažinimo.
Gal poezija yra toks menas, kurio nereikia suprasti? A. Ruseckaitė pasakojo apie savo tetulę, kuriai gražūs buvo kunigo R. Mikutavičiaus pamokslai. Sakydavo nieko nesuprantu, bet labai gražu...
Paskui skaitė rašytoja J. Noak. Ji gyvena tarp Hamburgo ir Lietuvos. Poezija – tai sielos monologas. J. Noak pradėjo nuo prozos. Rašytoją plakė, kad pernelyg daug metaforų, tai pradėjo rašyti poeziją. Visa, kas netelpa prozoje, išliejama poezijoje. Ji perskaitė eilėraščius „Totalus grožis“, „Purpuras“, o trečiasis apie laiką.
Žmogus iš e raidės – Elmiškis. Jis sakė, kad užsuko pas jį vienas bičiulis ir taręs, kad jam gerai, nes ateina pas jį visokie žmonės. Apie šį vakarą, skirtą Poezijos dienai, V. Elmiškis galvojo, kad ateis, atsisės, pasidžiaugs ir viskas. Kreipėsi į kompiuterį. Kompiuteri, kompiuteri, ar gali man ką nors parodyti? Apskritai, kompiuteris išmeta ne Elmiškį, o Kelmiškį. Vidmantas sakė, kad ir spausdintuvas užstrigo. Mintinai nieko nemokąs. Jo poezijos rinkinukai tokie maži, o jis toks didelis... Paskui V. Elmiškis ėjo Laisvės alėja, o aplinkui veidai sumurę... Centrinio knygyno lange jis matė kauniečių rašytojų knygas. Ten ir aktoriaus A. Žeko „Sonetų vainikai“. Pernai su šiuo iškiliu kauniečiu atsisveikinome. A. Žekas labai norėjo paskaityti eilėraščių ir skaitė juos Vytauto bažnyčioje prieš išėjimą amžinybėn. V. Elmiškis perskaitė A. Žeko knygos pirmąjį ir paskutinį sonetą.
A. Ruseckaitė džiaugėsi, kad Vidmantas yra tikras pirmininkas, nes paskaitė tą, kuris pats jau negali. Ir dar ramino Kauno rašytojų skyriaus pirmininką, kad šis nebijotų mažų knygelių...
Iš darbų tekina atbėgo ir rašytoja Irna Labokė ir skaitė apie keistuolį skrybėlėtą su vyšnine peteliške.
Vėliau V. Elmiškis paskelbė, kad dabar skaitys A. Ruseckaitė. Ji prisipažino, kad po eilėraščių knygos „Verčiau (ne)užmiršti“ nieko neparašė. Sakė, kad konkuruos su Erika ir perskaitė eilėraštį apie Maironį. Pirmąkart sapnavau Maironį / po tiekos metų: / laukiame jo, kad pasveikintume / su jubiliejumi, / ginčijamės, ką dovanoti,/ sutariame – kuplią baltų gėlių puokštę. Kitas eilėraštis: tėviškėje jau studentė – Velykų rytas – / motina prisakė išvirti kiaušinius svogūnų lukštuose / pūsčioju ugnį... R. Keturakis paprašė perskaityti eilėraštį neišduoti tavęs niekada niekada neišduoti, kurį vėliau A. Ruseckaitė puikiai perskaitė.
S. Abromavičius manė, kad skaitys pirmas, bet pakviestas vėliau. Jis skaitė eilėraščius „Laukinės obelies delne...“, „Galulaukėj nusenęs kryžius stovi“, „Apie tave“.
V. Vaitkevičius sakė, kad išleido plonytę knygelę. Joje 40 eilėraščių. Jis skaitė eilėraščius – „Lyg šilkverpis verpiau aš ilgą meilės siūlą...“, „Verpetuoja žodžiai“.
Poetė E. Striogaitė pasakojo, kaip ją pavedė kompiuteris, bet paskui perskaitė eilėraštį apie mažakalbį, kasdien išgėrinėjantį Petrą.
Poetas R. Keturakis sakė, kad jam labai gera klausytis poezijos. Apgailestavo, kad retai susitinkame. Jam labai patiko ir muziejaus ikebana, kur perinamas karvelis. Poetas pasakojo apie bičiulį, kuris moka kalbėtis su bitėm, apie eilėraščio rašymą. Matai medį ?Rašyk. Ant medžio matai lapus ir paukštį? Rašyk. R. Keturakis sakė, kad kalbos visagalybę pajutęs per poeziją. Pirmasis eilėraštis, kurį jam teko išmokti atmintinai buvo K. Donelaičio „Šūdvabalis“. Jį liepė išmokti mokytojas J. Mačiulis. Kaip skamba ta pasakėčia! Poetas paskaitė savo eilėraštį, kuris niekur nespausdintas ir parašytas prieš 70 metų. Tada jis žavėjosi jūra, jūreiviais, turėjo fotografijų su burlaiviais... R. Keturakis dar paskaitė V. Mykolaičio-Putino eilėraštį „Tu išeik pas mane, kai saulė toj kryžkelėj leisis...“, kurio pabaigą pataisė mokytojas J. Mačiulis. Taip pat H. Radausko eilėraštį „Senelė“.
A. Ruseckaitė džiaugėsi, kad R. Keturakis gali deklamuoti eilėraščius iš atminties...
O vakaro pabaigoje eilėraščius skaitė G. Latakas, kuris neseniai išleido knygą „Lokenos“.
Poetas S. Geda savo knygoje „Ežys ir Grigo ratai“ rašė: Vis mažiau suprantu, kas yra poezija, kas nepoezija, kokia ji turėtų būti, kokia bus. Aišku tik viena: kad ji iš pačių giliausių žmogaus sielos šaltinių, iš nesudrumsčiamų (nei laiko, nei madų, nei įstatymų) gelmenų.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal