Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

BALYS SRUOGA IR MUZIKA

„Kartą vasarą Bugiuose, kai visi jau miegojo, pastatėm radijo aparatą lauke ir mėnulio šviesoje išklausėm visą Mozarto koncertą iš Salzburgo. Įspūdis buvo toks, kad jį dar ilgai ilgai minėjom“.

V. Sruogienė

 
Reikšmingai datai artėjant, minint 119-ąsias Balio Sruogos gimimo metines, turime dvi geras žinias. Pirmoji – dr. Neringos Lašaitės-Markevičienės knyga „Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ rašymo ir redagavimo istorija“, kuri netrukus bus pristatyta Sruogų namuose. Antroji – dr. Kristinos Sakalavičiūtės parengta paskaita „Balys Sruoga ir Kauno muzikinis teatras“. Šios temos pristatymas tarytum tęsinys, nes prieš trejetą metų lektorė kalbėjusi apie rašytojo santykį su mūsų miestu, jo visuomeninius rūpesčius, požiūrį į Kauną ir į Vilnių.
Mums žinomas profesoriaus veiklos daugiaplaniškumas, tačiau dažniausiai Sruoga tyrinėjamas ir aptariamas literatūriniuose kloduose – kaip simbolistinės poezijos kūrėjas ir „Dievų miško“ autorius. Tad santykis su muzika ir Kauno muzikiniu teatru yra charakteringa detalė biografijoje, jo kūrybinių užmojų išpildyme. Kalbėta apie muzikos reikšmę Sruogos gyvenime ir kūryboje, aptarti rašytojo nuopelnai teatre statant pirmąsias lietuviškas operas ir baletus. Temos aktualumą lemia tai, jog, kaip teigia pranešėja, „netgi neturėdamas klausos, Sruoga Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelnė tiek, kiek kitas nė iš tolo nenusipelno turėdamas absoliučią muzikinę klausą.“
Įdomu patirti, jog „iš naujausių savo meto kompozitorių Sruoga labiausiai mėgo Morisą Ravelį (ypač jo „Bolero“) ir Klodą Debiusi. Pastarojo ne tik klausydavosi, bet ir yra svarstęs, ar tik jis nebus paveikęs Čiurlionio „Jūros“. Ir tai nestebina, žinant, jog „Sruoga, pats rašęs simbolistinę-impresionistinę poeziją, atspindėjo ištisos epochos dvasią.“ Į muziką gilinosi ir skonį lavino kritiškai: „Verdžio ir Vagnerio kūrybą Sruoga vertino rezervuotai, t.y. kai kas jam patiko, o kai kas ne. Pavyzdžiui, Vagnerio „Niurnbergo meisterzingeriai“ ir „Lohengrinas“ rašytojui patiko, „Tanhoiserį“ jis laikė nuobodoku kūriniu <...>, bet atrodo, kad pats nemėgstamiausias Sruogos kompozitorius buvo Mendelsonas, kuris jam atrodė „per saldus.“
Beje, vakaro metu smuiku griežusi Jurgita Gelūnaitė-Tervydienė atliko būtent rašytojo mėgiamų kompozitorių kūrinius.
Sruogos bendradarbiavimas su Kauno muzikiniu teatru prasidėjo nuo pat teatro įkūrimo – Lietuvos meno kūrėjų draugijos Muzikos sekcijai pastačius Verdžio operą „Traviata“ (drauge su Faustu Kirša išvertė „Traviatos“ libretą).
Esama paradoksalių pavyzdžių kalbant ir apie originaliąją kūrybą, tarkim „kurdamas „Milžino paunksmę“,  jis sakėsi girdįs muziką, bet nemokėjo jos perduoti, užfiksuoti.“ Minėtinas ir eilėraštis „Mano sieloj šiandien šventė“, kuriam muziką parašė Juozas Tallat-Kelpša: <...> kūrinys, kurio rašytojas nuoširdžiai nemėgo. <...> yra ne kartą sakęs, kad rašydamas eiles, galvoje girdėjo visiškai kitokią muziką, todėl Tallat-Kelpšos interpretacija jam esanti svetima...“
„Vienas iš įspūdingiausių pavyzdžių, rodančių, kiek daug gali pasiekti muzikinės klausos neturintis, tačiau nuoširdžiai ją lavinantis žmogus, rodo Sruogos istorinė drama „Kazimieras Sapiega“. Anot išmanančių žmonių, tai tikras Sruogos muzikinio mąstymo pavyzdys. Pagal autoriaus sumanymą kūrinys buvo komponuojamas kaip simfonija, kiekvienas veikėjas turėjo atitikti tam tikrą muzikos instrumentą ir atlikti savo partiją. Sruoga niekam šio sumanymo neatskleidė, tikėdamasis, kad režisieriai, muzikantai ir artistai patys įmins kūrinio mįslę“.
Suaktualintas, analizuotas ir prof. V. Kubiliaus klausimas: „Ar išlaikomas „lietuviškas vaidybos stilius“, kuriuo taip rūpinosi B. Sruoga?“ Ir iš tiesų „Sruoga dėjo daug pastangų, kad būtų sukurtas lietuviškas teatras, todėl tais atvejais, kai sąlygos leido, jis siekė išryškinti teatro tautiškumą. Pavyzdžiui, nematė reikalo iš kitų šalių kviestis operos režisierių, nes, jo manymu, tam puikiai tiko saviškiai – Liudas Gira arba Alfonsas Kernauskas“.
Apibendrindama pranešėja Sruogos pastangas ir akivaizdų indėlį muzikos kultūrai įvardija pavyzdžiu, kuris „byloja, koks svarbus žmogui platus akiratis, darbštumas, siekis suprasti ir perprasti meno dėsnius, atkaklus savo tikslų siekimas. Sruoga tvirtai įėjo į Lietuvos muzikos istoriją, nors tai buvo žmogus, kuris neturėjo muzikinio išsilavinimo, negrojo nė vienu muzikos instrumentu ir išvis neturėjo muzikinės klausos. Jeigu ne Sruoga, galbūt Kaune nebūtų pastatyta „Traviata“, galbūt nebūtų likę baleto trupės, galbūt mūsų miesto teatras būtų buvęs visiškai kitoks...“

Parengė muziejininkė Vaida Bareišaitė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal