Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„BALTOS VAIVORYKŠTĖS“ PO MAIRONIO NAMŲ STOGU

Rugsėjo 21-ąją į Maironio lietuvių literatūros muziejų rinkosi poetės ir vertėjos Lidijos Šimkutės talento gerbėjai. Renginio metu buvo pristatyta 2016 m. išleista dvikalbė jos knyga „Baltos vaivorykštės / White Rainbows“. Šis susitikimas – tai išskirtinė proga paklausyti poetės kurtų eilių, kuri nuo 1949 m. gyvena Australijoje, tačiau nuolat atvyksta į Lietuvą – savo gimtinę.
Renginį vedė muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė, savo įžvalgomis apie L. Šimkutės kūrybą dalijosi literatūrologė dr. Ramutė Dragenytė. Ji pastebėjo, kad tai – unikalus atvejis lietuvių literatūroje, nes autorė iškart kuria dviem kalbomis. Poetė nejaučia jokio gimtosios kalbos barjero, su kuriuo teko susidurti ne vienam išeiviui, nuo vaikystės gyvenusiam ne Lietuvoje. Dvikalbiai autorės kūriniai pradėti nuosekliai leisti nuo 1999 m. L. Šimkutė yra išleidusi rinktines lenkų, japonų, vokiečių kalbomis. Tekstų dvikalbiškumas galėtų būti atskira šios autorės poezijos tyrimų sritis. Poetė kiekvienu atveju ne tik ieško tikslingo atitikmens, bet ir kūrybiško darnaus skambesio. Nors jos poezijoje įvaizdžiai universalūs, tačiau jie teikia aliuzijas į konkrečios tapatybės lauką, pvz., kaštonų medis, lubinai, duonos kepalas: „išsprogęs žiedais / kieme / mąsto / apie žmonių gyvenimus / stebėdamas buto langus / lapai niūniuoja / pavasario vėjyje / jų ašaros ir šypsenos / krenta į aikštę“ („Kaštonų medis“ iš eil. knygos „Baltos vaivorykštės / White rainbows“, p. 22). Tai autorės istorinės plotmės ženklai, kultūriniai įvaizdžiai. Jos eilėraščiuose nėra apibrėžto nei laiko, nei erdvės. L. Šimkutės kūryba artima Rytų poezijos žanrams, minimalizmui, tyrinėjant jos poeziją galima pasitelkti ir K. Gustavo Jungo filosofiją. Naujosios knygos skyreliai turi savo pavadinimus, juose užkoduotos stichijos: žemės, oro, vandens ir ugnies. „Baltos vaivorykštės“ – 4 stichijų sintezė, „Žydinti saulė“ – ugnies stichija, „Lietaus spalvos“ – vandens, „Gintarinė žolė“ – žemės, „Kryžiažodžiai“ – oro. Šiame rinkinyje galima rasti ir subtilios erotikos, ir sapno motyvų, yra įvaizdžių, kurie keliauja iš rinkinio į rinkinį. Džiugina, kad autorės poezija gilėja, neria į filosofinius lygmenis, kuriamos originalios metaforos.
A. Ruseckaitė domėjosi, ar autorės ir mokslininkės požiūriai sutampa, nes poeziją galima įvairiai interpretuoti. L. Šimkutės teigimu, kiekvienas žmogus turi savo nuomonę ir požiūrį į daugelį dalykų, kartais net pats autorius nustemba, ką kiti žmonės įžvelgia jo kūryboje. L. Šimkutę nustebino ir sužavėjo literatūrologės R. Dragenytės įžvalgos.
Poetė skaitė savo eiles iš kiekvieno ciklo parinkdama po kelis eilėraščius, pasidalijo savo patirtimi, kaip gimsta jos eilėraščiai, prisiminė pažintį su poetu A. Nyka-Niliūnu Vašingtone, kuri išaugo į gražų susirašinėjimą. A. Ruseckaitės paklausta, kokia kalba dažniausiai gimsta jos eilėraščiai, poetė prisipažino, kad lietuvių. Tai jos sielos kalba ir tik laikui bėgant ji pradėjo rašyti angliškai.
L. Šimkutė pasidžiaugė, kad Lietuva tik gražėja. Prisipažino, kad nors jai vis daugiau kainuoja ir sunkiau fiziškai iš Australijos atvykti į Lietuvą, kitais metais vėl galima tikėtis jos pasirodymo Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė

Visa galerija
Atgal