Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

BALIUI SRUOGAI – 120

Vasario 2 d. B. ir V. Sruogų namuose-muziejuje buvo minima rašytojo Balio Sruogos 120-ųjų gimimo metinių sukaktis. Vakare dalyvavo literatūrologai prof. Reda Pabarčienė, prof. Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, doc. dr. Ramutis Karmalavičius, B. Sruogos „Raštų“ redaktorė Donata Linčiuvienė, aktorius Saulius Bagaliūnas, pianistė Evelina Žigaitė, smuikininkė Jurgita Gelūnaitė-Tervydienė, B. Sruogos vaikaitė Aušrinė Byla, giminės ir artimieji.
Savo veiklos įvairiapusiškumu ir charakterio savybėmis B. Sruoga buvo nenuspėjamas. Tad literatūrologai poetą, dramaturgą, publicistą, vertėją B. Sruogą pristatė įvairiais, kiek netikėtais aspektais. Prof. G. Bankauskaitė-Sereikienė kalbėjo apie rašytojo laiškų Vandai Daugirdaitei-Sruogienei ir jo poezijos paraleles. „Balys Sruoga – ypatingo braižo poetas, išskirtinės kalbinės raiškos laiškų autorius. Jo lyrikoje nelengva „numarinti autorių“, atskirti lyrinį subjektą nuo poeto, juolab kad nuotaikų kontrastus, prieštaringus autoriaus jausmus, tuos pačius lyrikos įvaizdžius ir simbolius atsekame Sruogos laiškuose Vandai Daugirdaitei-Sruogienei,“ – pradėjo savo pranešimą literatūrologė. Pasak jos, 1921 metais autobiografijoje B. Sruoga yra tarsi nusakęs savo lyrikos esmę: „Laukinis liūdnumas ir laimė, kalėjimas amžiuos ir pašėlusi valia, gyvenimo bedugnė, piktas kerštas ir pasiryžimo šventumo nekaltybė, požemio klaikumos rauda ir begalinis beprotingas džiaugsmas, – visa gyvenimo disonansų aidija, turbūt, ne mano vieno išpažinties verta.“ Profesorė citavo B. Sruogos laiškus V. Daugirdaitei-Sruogienei, kuriuose daugiausia „Sruoga akcentuoja sielos sumaištį, gyvenimo beprasmybę, savotišką gyvenimą-kalėjimą iki susitikimo su Vanda. 1919 metų rudenį parašytuose laiškuose nuolat kartojasi gyvenimo kaip vidurnakčio, nakties, užtemimo motyvas, vis sugrįžtama prie ėjimo į mylimosios sielą ir jos buvimo patvirtinimo.“
Prof. R. Pabarčienė akcentavo K. Ostrausko dramą, kurioje „Sruoga tampa kelialype teatrine figūra, teatro idėjos reiškėju par excellence – autoriumi, rašančiu savo gyvenimo istoriją, personažu, savo sukurtų personažų tęsiniu, aktoriumi, vaidinančiu save patį prieš publiką, kritiku, stebinčiu ir komentuojančiu savo teatrinę veiklą, „gyvenimo teatro“ dalyviu. Ostrausko keltas tikslas „laikytis tikrovės“ dramoje pasiektas atvirkščiu, „ostrauskišku“, keliu – akcentuojant herojaus priklausomybę fikcijos sferai. Panašiai, rodant nerimtus Balio iš Baibokų vaidmenis, išryškinamas kronikos herojaus darbų rimtumas, jo patirties reikšmingumas.“
Doc. dr. R. Karmalavičius kalbėjo apie B. Sruogos kūrybos išliekamąją vertę, akcentavo naują požiūrį, kad ne dramaturgija, o kritikos darbai yra stipresnioji sritis. Ir iš esmės galima teigti, kad B. Sruoga – talentas, ne tik norėjęs radikaliai pakeisti poeziją, dramą, prozą, bet ir sugebėjęs išsaugoti savo kūrybos modernizmą, besibazuojantį su romantizmu ir meniniu stichiškumu.
S. Bagaliūnas pranešimus iliustravo B. Sruogos poezijos, dramos „Kazimieras Sapiega“ ir laiškų, rašytų iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, ištraukomis. Pianistė Evelina Žigaitė ir smuikininkė Jurgita Gelūnaitė-Tervydienė skaitymus papildė Čiurlionio, Mocarto, Mendelsono kūriniais, kurių mielai klausydavosi ir Balys Sruoga.

Parengė B. ir V. Sruogų namų-muziejaus vedėja Birutė Glaznerienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal