Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„BALIO SRUOGOS KELIAIS“

       2017 m. spalio 26 d. Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje vyko renginys „Balio Sruogos keliais“, skirtas rašytojo 70-osioms mirties metinėms.
         Renginio metu literatūros tyrinėtoja dr. Neringa Markevičienė pristatė išleisti rengiamą Sruogos laiškų Valerijai Čiurlionytei kolekciją (ją sudaro 205 vienetai laiškų ir atvirlaiškių, saugomų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos Rankraštyne ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje).
         Laiškus V. Čiurlionytei, dailininko, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir muzikologės Jadvygos Čiurlionytės seseriai, Sruoga rašė 1915–1918 m., studijuodamas Rusijoje – Petrograde ir Maskvoje, ilsėdamasis Sočyje, keliaudamas po Kaukazo kraštą. Sruogos laiškai V. Čiurlionytei unikalūs dėl kelių dalykų: tai pirmieji išlikę rašytojo draugystės ir meilės laiškai (neišliko Pirmojo Pasaulinio karo metais Unei Babickaitei ir Marijai Grikinytei adresuoti laiškai) ir vieni iš nedaugelio dokumentų, liudijančių, kaip karo metais gyveno rašytojas. Sruogos kūrybos tyrinėtojas habil. dr. Algis Samulionis, remdamasis laiškuose V. Čiurlionytei minimais faktais, monografijoje Balys Sruoga (1986) atkūrė rašytojo gyvenimą ir studijas Rusijoje. Sruogos laiškai V. Čiurlionytei svarbūs ne vien pirmine faktų medžiaga. Dabar jie ypač įdomūs dėl „antrinio“ lygmens, atskleidžiančio Sruogos mąstymo, išgyvenimų niuansus, aplinkos detales, įvykių „paraštes“, apie kuriuos žinoma mažai arba visai nežinoma. Tam tikrus atsiminimų fragmentus Sruoga laiškų pasakojimu papildo, praplečia, konkretina, išryškina. Markevičienė pasakojo apie laiškuose atsiskleidžiandžias temas – karo atspindžius, Sruogos išgyvenimus ir reakcijas, gavus šaukimą į kariuomenę, egzistencinę laikyseną ir filosofines mintis, vizijų, sapnų, pasaulį, ypatingas nuojautas, kelionių avantiūras ir nuotykius, gamtiškosios ir krikščioniškosios pasaulėjautos dermę, santykį su žmonėmis, ypač vyresniuoju broliu Juozapu, paskatinusiu Sruogą iš Petrogrado išvykti atsigauti į Kaukazo kraštą, o vėliau – studijuoti į Maskvą. Pasak Markevičienės, Sruogos laiškai ypač įdomūs ir lietuvių kalbos, kartu ir savo tapatybės, ieškojimo aspektais. Sruoga, studijavęs rusiškoje aplinkoje, bet prigimtinės kultūros pamatus gavęs Baibokuose, rinkosi, kokia kalba ir kaip bendrauti su įvairiais adresatais. Studijuodamas ir rinkdamas žodyninę medžiagą, stengėsi pajusti lietuvių kalbos dvasią. Sruogos laiškai ypač įdomūs dėl kalbos savitumo – gyvų tarminių ypatybių ir individualių naujadarų sintezės. Markevičienės teigimu, Sruogos jaunystės laiškuose randame studijų metais parašytų grožinių kūrinių (prozos tekstų, eilėraščių, vertimų) eskizų, metmenų. Sužinome impulsus, dėl kurių jie buvo užrašyti, kas paskatino jų atsiradimą. Laiškai besidomintiems atveria Sruogos kūrybinių dirbtuvių duris, kurias rašytojas, ypač vėlesniais gyvenimo laikotarpiais, sąmoningai užsklęsdavo, naikindamas pirminių kūrinių variantus, užrašytus juodraščiuose. Skaitydami laiškus, atrandame ne tik gyvu balsu pasakojamą autentiško gyvenimo istoriją, bet kartu iš pirmų – adresanto – lūpų sužinome apie jo parašytų kūrinių tekstų istorijos pradžią.
Sruogos jaunystės laiškai, nepaisant to, kad rašyti sudėtingu istoriniu laiku, yra šviesūs, čiurlioniškų regėjimų nuskaidrinti, tapybiški, poetiški, romantiški, ypač išsiskiriantys gyvenimo prasmės teigimu. Ne viename laiške Sruoga nusiminusiai, egzistencinę krizę išgyvenusiai V. Čiurlionytei bandė įrodyti ir įteigti, koks prasmingas žmogaus gyvenimas ir kad jį tereikia mylėti, pajusti, neužtemdant galvojimu, samprotavimais, nuolatine savianalize ir savikritika:
O aš taip noriu gyventi ir taip myliu gyvenimą, ir taip nenoriu jokio mirimo! Ineik in gėlynus ir pievą, in mišką, in darželį… Kur viskas gyvena, kur viskas žydi, kur viskas gyvenimo dainą dainuoja! Gyvenimas toks platus, toks begalinis, toks neapčiuopiamas! Ar galima nemylėti, kas žydi ir kas dainuoja?.. O rodos, viskas tai tik ir gyvena tikruoju gyvenimu, o visa kita – arba miršta, arba rengias gyventi. Aš myliu, Sesute, gyvenimą ir noriu gyventi, noriu dainuot ir žydėti… Kas, jei šalnos, jei šiauriai pakanda žiedus, jei lapai krinta, – ateina pavasaris, sugrįžta saulė – ir vėlei gyveninimas ir vėlei dainos. Aš noriu būt visados, visados jaunas ir gyventi. […]
Mūsų visų nelaimė, kad mes mėgstame tuojaus viską, kaip gudai sako, „обобщать“ [apibendrinti]. Iš mažučio prietikio neberandame viskame prasmės. Bet taip negalima. Sesute! Mes esame jauni ir turime būti jaunais! Juk negalima taip nuolatos liūdėti ir verkti, ir norėt negyvent! Mylėkime, Sesutėle, gyvenimą – skaistų, saulėtą – ir dūšios mūsų bus palaimintos, ir kas naują brėkštantį rytą saulėtakoj jus naujus Dievystos atėjimus! (Balio Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei, po 1916-06-07, iš Petrogrado – į Maskvą)
 
Markevičienės nuomone, kiekvienas skaitytojas dėl Sruogos laiškuose atsiveriančių universalių egzistencinių apmąstymų gali netikėtai „atrasti“ ir dalelę savęs.
Renginio dalyviai, stebėdami Sruogos laiškų, rašytų V. Čiurlionytei, atvaizdus, galėjo įsivaizduoti, kada ir kaip Sruoga juos rašė, pajusti popieriaus, plunksnos ir bėgančios minties žavesį.
Mintimis apie Sruogos kūrybinę veiklą dalijosi literatūros istorikas dr. Ramutis Karmalavičius. Jis pristatė Sruogą – modernistą, atmetusį, prof. Redos Pabarčienės žodžiais tariant, „klasikinę Maironio poetinę tradiciją, naivųjį realizmą“, išsiskyrusį ne tik naujų kūrybos kelių paieškomis, bet ir maištinga – „nyčiška“ – laikysena, „vaildiška“ estetika, poza. Karmalavičius pasakojo, kaip Pirmojo Pasaulinio karo metu iš Lietuvos į Rusiją studijuoti pasitraukę jauni žmonės, Sruogos bičiuliai (Stasys Šilingas, Adomas Varnas, Sofija Čiurlionienė, seserys Valerija ir Jadvyga Čiurlionytės, Juozas Tallat-Kelpša), įkvėpti vokiečių rašytojo Frydricho Nyčės „gyvenimo filosofijos“, prancūzų mąstytojo Anri Bergsono intuityvistinės filosofijos, Jurgio Baltrušaičio ir rusų simbolistų (Viačeslavo Ivanovo, Dmitrijaus Merežkovskio, Valerijaus Briusovo, Konstantino Balmonto, Andriejaus Bielo) kūrybos, naujų vėjų įnešė į visas XX a. pradžios meno sritis – literatūrą, dailę, muziką.
Meninę kompoziciją atliko Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazijos moksleiviai (mokytoja Audronė Tuminauskienė). Jie, Sruogos asmenybės ir gyvenimo įkvėpti, pakvietė savitai patyrinėti Dievų mišką – paklausyti, apie ką šneka ir kaip save vertina, kokias moralines dilemas iškelia „mirusios sielos“ – buvę kūrinio personažai, autorius ir jo šeimos nariai.
Rašytojo atminimą pagerbė į renginį susirinkę artimieji – mylimiausio Sruogos brolio Aniolo Sruogos vaikų vaikai: prof. dr. Virginijus Sruoga su žmona Jolanta Sruogiene, Birutė Sruogaitė ir Kęstutis Balys Sruoga.

 
Renginio įspūdžius aprašė literatūrologė Neringa Markevičienė ir B. ir V. Sruogų namų-muziejaus vedėja Birutė Glaznerienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal