Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ATSISVEIKINIMAS NEILGAM

Pradėdama paskutinį šių metų renginį Maironio lietuvių literatūros muziejuje – tradicinį kalėdinį poezijos ir muzikos vakarą – rašytoja Aldona Ruseckaitė linkėjo susirinkusiesiems kalėdinių stebuklų ir šviesos. Šviesos (ilgesnių dienų) dar teks palaukti. Stebuklų galime ir nesulaukti, tačiau tą nykų gruodžio vakarą, kai reikia įsivaizduoti, kad yra balta (A. Ruseckaitė) mažas paprastas stebuklas vis dėlto įvyko: nykus vakaras virto kalėdinės auros gaubiama švente. Stebukladarių vaidmenį atliko poezija ir muzika. Žinoma, kad stebuklas įvyktų, dar reikėjo ir tarpininkų, įvaldžiusių magiškus ritualus. Jų šį kartą susirinko nemaža kompanija.
Poezijos mūzai atstovavo aktoriai Olita Dautartaitė, Lucija Zorūbaitė, Petras Venclovas ir poetė Erika Drungytė. Visi jie draugiškai pasidalino ir savaip interpretavo 30-ųjų metų kartos poetų (gyvų ir mirusių) eiles. Vakare skambėjo trijų draugų-liūtų (anot A. Ruseckaitės) – Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio; poetės, publicistės ir buvusios Maironio muziejaus direktorės Marijos Macijauskienės; įdomaus ir spalvingo kauniečio Vytauto Petro Bložės ir vienintelės vakare dalyvavusios poetės Aldonos Elenos Puišytės poezija. Reikia priminti, kad muziejuje šiuo metu dar veikia muziejininkės Albinos Protienės paroda „Ištikimi eilėraščiui ir savo kartai“, skirta 1929–1930 metais gimusiems poetams. Jų svarus indėlis į lietuvių poezijos lobyną yra neginčijamas ir jų kūryba veikė ir vis dar veikia kitų kartų jaunuosius poetus. Kiek netikėtai, bet pelnytai daugiausiai plojimų už savo pasirodymą vakare susilaukė ne profesionalūs aktoriai, bet poetė E. Drungytė. V. P. Bložės kūrybos tyrinėtoja ir neoficiali jo patikėtinė ir ambasadorė E. Drungytė perdavė įgarsintą jo laišką susirinkusiems: Gyvenu gerai, tik visai nieko nematau – tamsu. Laukiu pavasario ir šviesos. Klausaus Marijos radijo. Prašau sukalbėti už mane maldelę ir t.t. Po to ji paskaitė pačios kontroversiškiausios poezijos pasaulio asmenybės, kuris buvo viskuo ir leido sau viską išbandyti, eilių pavyzdžius iš penkių skirtingų jo poezijos laikotarpių.
Lygiaverte poezijos partnere vakare buvo muzika. Jos mūzai vakare atstovavo dvi vadovaujančios primadonos – VDU Muzikos akademijos profesorė Sabina Martinaitytė ir koncertmeisterė, docentė Audronė Eitmanavičiūtė – ir jų pavaldiniai (mokiniai arba studentai): Ieva Goleckytė, Gabrielė Skromantaitė ir Martynas Žukauskas. Jaunieji solistai ir jų profesorė atliko, pasak šmaikščiosios A. Eitmanavičiūtės, tipiškai lietuvišką, t. y. lėto tempo, minoriškai-melancholišką iš lietuvių kompozitorių Stasio Šimkaus, Viktoro ir Giedriaus Kuprevičių, Konrado Kavecko, Viačeslavo Ganelino ir Vytauto Kernagio kūrinių sudarytą programą. Vienintelis nelietuviškas tą vakarą skambėjęs kūrinys buvo garsioji Franzo Gruberio giesmė „Tyli naktis, šventa naktis“ („Stille Nacht, heilige Nacht“). Ją kartu su solistais stovėdami sugiedojo (kaip kas mokėjo) ir visi susirinkusieji. Ši kalėdinė giesmė vakaro dalyvius simboliškai suvienijo su viso pasaulio krikščionimis.
Pabaigoje dar buvo daug linkėjimų ir mažų, bet šiltų dovanų, o A. Ruseckaitė visų Maironio muziejininkų vardu atsisveikino su paskutinio vakaro svečiais. Atsisveikino neilgam – iki naujų susitikimų 2016 metais.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal