Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ATSIMINIMŲ VAKARAS

Spalio 26 d. Maironio namuose prisiminti du lietuvių literatūrai, kultūrai ir tautosakai nusipelnę žmonės – poetas, vertėjas Gediminas Jokimaitis (1920–1986) ir tautosakininkė Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė (1922–1989). Prisiminimų vakaro svečiai – Jokimaičių vaikai: dukra Danutė ir sūnus Algirdas, taip pat profesorius literatūrologas Kęstutis Nastopka, geras Jokimaičių šeimos draugas. Kas buvo Gediminas Jokimaitis, iš tikrųjų – Jonas Jakimavičius? Bajorų šeimos palikuonis, Lietuvos valstybės Tarybos bei Seimo nario Jono Jakimavičiaus sūnus, VDU ir Vilniaus universiteto studentas, studijavęs filosofiją, mokęsis užsienio kalbų, rimtai ruošęsis diplomato tarnybai, galop 1941 m. išvežtas į Sibirą, į vieną baisiausių tremties vietų – Jakutiją, prie Lenos upės... Čia jau kitokių prisiminimų srautas: apie netikėtai prasidėjusį Jono ir Pranutės susirašinėjimą, apie tai, kaip Pranutės draugė Vanda Zaborskaitė (kažin kaip) „suorganizavo“ dokumentus. Abi merginos paruošė siuntinį: praplėšė knygos viršelį (simbolinis pavadinimas – F. Dostojevskio „Užrašai iš mirusiųjų namų“), įklijavo dokumentus ir išsiuntė. Taip 1947 m. iš Sibiro pragaro grįžo, (tiksliau – pabėgo, tačiau papasakoti apie tai reikėtų dar vieno prisiminimų vakaro) jau nebe Jonas Jakimavičius, o Gediminas Jokimaitis...
Iš pradžių, vengdamas arešto, ketverius metus dirbo Rygoje mechaniku, parvažiavęs į Vilnių, Fizikos-matematikos institute – frezuotoju (vėliau ir juokais, ir rimtai save vadino poetu-frezuotoju). Deja, Lietuvoje jaunos šeimos daliai teko daug išbandymų: nuolatinis baimės, nesaugumo jausmas, vargas, skurdas. Visa tai – santūriuose dukros ir sūnaus prisiminimuose. Įdomu tai, jog Gedimino ir Pranutės Jokimaičių atsiminimai (juos skaitė Danutė Jokimaitytė ir Kęstutis Jokimaitis, bet to, renginio metu buvo rodomi filmo „Tragiškoji Vytauto Mačernio karta“ fragmentai) ne apie išgyventus Sibiro katorgos baisumus, ne apie vargą ir skurdą Lietuvoje, o apie geruosius, šviesiuosius laikus – jaunystę, studijų metus. Su meile ir liūdesiu prisiminti tragiškos lemties draugai – Vytautas Mačernis, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas...
G.  Jokimaitis rašė eilėraščius. Išleido penkias poezijos knygas: „Vandenų muzika“ (1969), „Su naktim kalbėsiu“ (1971), Tu esi vasara" (1978), „Rasa“ (1981), „Žiemos bijūnai (1988). Anot K. Bradūno, „Tai vis subtilūs, klasikiniai posmai ir laisvo eiliavimo struktūros, kuriose jauti autoriaus kone apeiginį artumą gamtai. Bet ir neužsiskleidimą vien tik joje. Jauti drauge ir to, sakytume, dvasingai gamtinio žmogaus dar visokios taršos neaptemdytą žvilgsnį į visą kasdieninę bei buitinę aplinką, net į istorinio laiko slinktį ir kultūrinių klodų gilmenis...“ (Kazys Bradūnas. „Aidai“, 1987 m., Nr.1)
Literatūrologas profesorius Kęstutis Nastopka prisiminė įdomius neoromantinius Pranutės Aukštikalnytės eilėraščius, rašytus iki karo. Prieškario ir vėlesni jos eilėraščiai išleisti rinkinyje „Sugrįžimai“. Pasakojo apie tai, kaip užeidavo į mažą Jokimaičių namelį prie Neries, ten, kur dabar Žirmūnų mikrorajonas, apie pirmąją Jokimaičio eilių knygą, išėjusią, kai „jaunajam“ poetui buvo 49-eri... Dažni svečiai ten buvę ir H. Čigriejus su S. Geda, užeidavęs M. Martinaitis. Pokalbiai sukdavosi apie daugelį dalykų: apie meną, muziką, poeziją ir prozą, apie grybavimą, grybų valymą ir virimą, apie įvairius techninius šaltkalvio darbus...
Ką gi, ruduo – tikriausiai toks metas, kai, nori nenori, netikėtai priartėja nutolęs laikas ir įvykiai, o seniai mus palikę žmonės tarsi prisėda šalia...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal