Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ATRASTI DIEVĄ – TAI MYLĖTI ŽMOGŲ

Gegužės 6-osios pavakarę Maironio namų salėje labai vyriška draugija: kunigai, klierikai ir daug šiaip jau  ne kasdien į  muziejų užsukančių žmonių. Vis dėlto, anot rašytojos ir direktorės Aldonos Ruseckaitės, ne  jie čia svarbiausi. Svarbiausia (kaip ir kiekviename literatūriniame vakare) – knyga. Šį kartą – prelato, VDU habilituoto daktaro, profesoriaus, Kunigų seminarijos studijų dekano Vytauto Stepono Vaičiūno eilių rinkinys „Pažvelk Dievybei į akis“. Šioje jau trečioje eilėraščių knygoje autoriaus – kunigo ir poeto – bandymas įžvelgti žmogaus būties didumą ir laikinumą jam skirtame laike: Toks menkas aš / Prieš Vandenyno galią, O prieš Visatą Valdantį  / Esu visai mažytis. / Tačiau – / Toks didis / Jo pakviestas / Gyventi Žemėj kūrinys ...
Kaip teigė Aldona Ruseckaitė, knyga labai vientisa, o juk eilėraščiai neatsiranda savaime, juos reikia išjausti, išgyventi, iškentėti... Knygoje skaitytojas gali rasti daug šviesios vilties  ir tikėjimo, kad esame su Juo, esame, kas beatsitiktų, Jo globojami, kad kiekvienas žmogus yra mylimas Dievo.
Leidinio redaktorius Robertas Keturakis džiaugėsi, jog formuojasi nauja literatūros srovė, kurios pagrindą sudaro kuriantys dvasininkai – šalia prelato Vytauto „auga“ jauni kunigai poetai: Nerijus Pipiras, Robertas Urbonavičius, Justas Jasėnas, Vincas Kudirka. Jų kitokia, pasak R. Keturakio, „švari“ kūryba, yra tarsi priešprieša, tarsi atsvara postmodernistinei nūdienos poezijai, neretai deklaruojančiai liūdesį, pyktį, įvairią gyvenimo bjaurastį. Be to, itin įdomiai ir savitai knygoje įprasminama laiko sąvoka. Laikas – erdvė, laikas – Dievas bei visa mus supanti Jo Kūrinija: Pasiklysti taip lengva, / Nes matom – / Kiekvienas laike / Atskirti. / Kas gera / kas bloga suprantam. / Nepakanka / Vien mano jėgų. / Greit bėgantis laikas  / Tikrą vertę įgauna, / Kai veikiam / Kartu su Dievu... Ir dar: „Vien paliečia sielą švelnus, raminantis Amžinybės gūsis – vienovė, kurioje laiko nėra. Poetas į šią slėpiningą egzistencijos dalį savo kūryboje pažvelgia, stabdydamas skaitytoją prie dar vienos ne tik žemiškajam gyvenimui reikšmingos tiesos: šiandieną vertini ir supranti kaip galimybę būti savimi...“ Tai iš Roberto Keturakio parašyto knygos įvado.
Pasaulio lietuvių centro vadovas, leidėjas Valdas Kubilius teigė, jog visoje prelato kūryboje rastume ir akademiškumo ir dieviškumo – tai akademiška ir gyvenimiška patirtis. Kiekviena jo knyga tarsi atsakymas į klausimus: kas yra žmogus, koks jo gyvenimo tikslas, kokius pėdsakus jis paliks šioje žemėje. Prelato eilėse prasmingai kalbama apie meilę, atgailą, gailestį: Tikroji atgaila – / Tai meilė, / Pastoviai trykštanti / Iš nesibaigiančio /  Šaltinio, / Kuris mus / Nepaliaujamai gaivina. / Tai Tėviška ranka, / Širdis / Kaskart vis dovanojanti / Ne trupinius / Kaip elgetoms, / Tačiau visiems / Iš niekad / Nesibaigiančio aruodo... Čia pat ir atsakymas į klausimą, kas yra žmogus: žmogus yra Dievo ir sukurtas Dievui. O kaip atrasti Dievą? Atsakymas, anot Kubiliaus, taip pat prelato Vytauto knygoje: atrasti Dievą – tai mylėti žmogų...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal