Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

AR POEZIJA GALI GYDYTI?

Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kaip ir kiekvienoje biudžetinėje kultūros įstaigoje, po sąlyginai nesunkių „vasaros darbų“, pertrauktų spalvingu atostogų inkliuzu, prasideda naujas „rudenio gėrybių“ metas. Rudenį „kultūrininkai“ visame pasaulyje pradeda naują renginių (spektaklių, koncertų, parodų, literatūros vakarų ir t. t.) sezoną. Maironio namų darbuotojai sezono atidarymui pasirinko rugsėjo 11 dieną įvykusį intriguojantį susitikimą su klaipėdiete (beje – buvusia kauniete) poete ir (sic!) gydytoja psichoterapeute, JAV Nacionalinės poetinės terapijos asociacijos nare Jūrate Sučylaite.
Anot J. Sučylaitės, kitus gydyti gali tuomet, kai esi išsprendęs savo psichologines problemas: „Man reikėjo išsivaduoti iš savo pačios traumų, ir tada aš supratau, kad poezijos rašymas man padeda.“ Poezijos terapijos mechanizmas yra pagrįstas sužadinimu užslėptų neigiamų emocijų, kurios iš žmogaus išeina lengvesne, šviesesne forma. Poezija parenkama tokia, kad ji būtų panaši į žmogaus nuotaiką, bet teiktų viltį, kitokią ateities matymo perspektyvą. Iš savo patirties J. Sučylaitė teigė, kad poetinei terapijai tinka Vinco Mykolaičio-Putino, Henriko Nagio ir kitų lietuvių poetų kūriniai. Kita vertus yra „neetiška pacientams skaityti savo pačios poeziją, nebent jie patys to paprašo.“ Pasak Sučylaitės, dabartiniu požiūriu poezijos (meno – plačiąja prasme) terapijai tinka ta poezija (menas), kuri „neskleidžia nusivylimo“. Kaunietis rašytojas Stanislovas Abromavičius gydytojai-poetei uždavė suktą retorinį klausimą: „Kaip čia išeina, kad trenktų žmonių (poetų) produkcija gydo kitus trenktus žmones (psichikos ligonius)?“ Jūratė Sučylaitė atsakė smagiu paradoksu: „Tos pačios priežastys padeda ir rašyti, ir sveikti.“
Žinoma, renginio vieta ir auditorija lėmė (o ir pati J. Sučylaitė to norėjo), kad vakaro metu pagrindinis dėmesys būtų skirtas jos poezijai, o ne profesijai. Tuo labiau, kad į Kauną ji atvažiavo ne viena, o su savo naujausia poezijos knyga „Žodžio laukai“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2014 m.). Tai „labai, labai autobiografinė knyga, net „Geležinė rožė“ (vieno iš eilėraščių pavadinimas) yra mano kambaryje,“ – prisipažino autorė. Rašytoja ir vakaro vedėja Aldona Ruseckaitė trumpai recenzavo knygą. Pacituosiu keletą jos minčių: „Ši knyga išaukština žodį (ypatingai lietuvišką) – tai odė, paminklas pačiam žodžiui; iš žodžio gali išsilukštenti visas pasaulis; žodis sulyginamas su visu gyvenimu – iš jo negali išmesti nė vienos raidės; J. Sučylaitės poezija pasižymi šiais laikais jau nemadingu optimizmu, poetinio žodžio švara, joje daug šviesos (pasisemiu/ kibirą šviesos, / pernešu / per visą kiemą) – gal tai sietina su jos darbu – pavargusių žmonių gydymu; kita subtili ir šiuolaikinėje poezijoje drąsi tema – Tėvynės meilė (Eilėraščio laike / atšylu ir atšylu. / Atradau namus. / O gal /  tarnystės laukiančią / Lietuvą?).“
Rašytojo Petro Palilionio nuomone, J. Sučylaitės poezija „banguoja – banguoja kaip jūra, kaip pačios moterys ir jų kūryba. Poetė gydo kitus nuo vienišumo, bet kiek jos pačios vienišumo šioje knygoje.“
Pabaigoje pacituosiu eilėraštį „Švintančios akys“, kuriame J. Sučylaitė, pasak A. Ruseckaitės, įprasmina savo darbą: Visą laiką / žvelgiu į kenčiančias akis – / lemties pastatyta / nepajudėdama stoviu / po nuoskaudų tėkme. / Visą laiką / esu nardinama / į išpiltas, / niekur nenubėgančias, / į žemę nesusigeriančias skriaudas. / Visą laiką / lediniais svetimų klaidų lašais / esu budinama iš miego. / Bet Viešpatie, / man gera būti kempine, / visą laiką / plauti ir plauti langą / ir atgimti, / daug kartų atgimti / švintančiose akyse.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas

Visa galerija
Atgal