Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
balandžio
2018

AR AŠ BUVAU KODĖLČIUS?

Ankstyvoji vaikystė – nerūpestingiausias gyvenimo laikotarpis, į kurį norisi sugrįžti tiek suaugusiems, tiek patiems vaikams. Apie ją norisi sužinoti kuo daugiau, kol prisiminimai ryškūs. Skelbdamos rašinėlio konkursą „Ar aš buvau kodėlčius?“ įsivaizdavome, kad tai paskatins vaikus susėsti su šeima ar net nuvykti pas toliau gyvenančius senelius, kad šie papasakotų apie anūkų išdaigas bei nesibaigiančius klausimus. Tie klausimai...  390 per dieną: kodėl mašina važiuoja? kodėl katinui negalima nukirpti ūsų? kodėl mes negalime skraidyti? Todėl, kad galūnė „l“? – kai netekdavo kantrybės, taip visi atsakydavo Emilijai Petrosian, Alytaus Šaltinių pagrindinės mokyklos penktokei.
Kiti, pavyzdžiui,  Kostas Jukonis, Rosita Adomaitytė nebuvo kodėlčiais, nes supantį pasaulį stengėsi suprasti patys. Kostas įdomiai aiškindavo žodžių reikšmes, kurias tėveliai užrašė „Didžiuosiuose nuotykiuose vaikystės šalyje“, o Rosita galėjo būti Otilija, Liucija, Elvija, Vesta, Iveta ar Aurelija – iš tiek vardų rinkosi tėveliai. O štai jos sesė klausia visko, ko tik netingi – kaip veikėja iš V. Petkevičiaus knygos „Kodėlčius“...
Žaklina Moussi labai vaizdingai rašo:ateiti į pasaulį paskubėjau, bet gyventi ir mokytis ne: vėlavau pradėti kalbėti. Žodžių tarti nesivarginau ir kaip princesė viską rodydavau pirštu.“ Kadangi gimė Ispanijoje, vėliau pasipylė klausimai: „porqe, porqe, porqe? (kodėl, kodėl, kodėl?)“. Ar pasaulis sustoja, kai aš miegu? – štai kur dėmesio vertas klausimas.
Beveik visi mokiniai prisimena savo pirmuosius žodžius, netaisyklingai tariamus ar tiesiog neištariamus vėlesnius žodžius, sąvokas. Iš to skanu pasijuokti – tiek tada, tiek dabar, tiek jiems, tiek mums – muziejininkėms, skaitančioms krūvą rašinėlių. Kas tai – „daidys“, „spistalistas“, „papapu“, „vavava“, „kakaka“?..
Gabijos Šimkutės, Vievio gimnazijos penktokės, pirmas žodis buvo „tėtė“, dėl ko labai apgailestavo mama. Nojus Morkūnas, Suzukio pradinės mokyklos ketvirtokas, kai užpykdavo, visus varydavo į „ūsį“, suprask – į rūsį, vieną močiutę vadindavo „stora tiute“ (jos prašydavo padainuoti juokingą dainą – „nesąmonę“), o kitą – „plona tiute“, visa šeima iki šiol jas taip ir vadina. Kamuolį vadindavo „bumba“, bumbų turi daug iki šiol... Miglei Baumilaitei, tos pačios mokyklos ketvirtokei  „atrodė, kad niekada neužaugsim, negalvodavome, kad kartais būna ir blogiau už darželį.“ Ji mokėjo gerai tarti tėčio išmokytą žodį Feraris, bet vietoje olimpiados išeidavo „ompilijada“.. Brandono Crese, Kauno Montesori  mokyklos-darželio „Žiburėlis“ ketvirtoko mamytė pildė dienoraštį apie jį, o tėtis anglas savo vaiką vadino „prancūzo berniuku“ dėl grėbluojančio „prancūziško“ žodžių tarimo.
Kauno „Ryto“ pradinės  mokyklos IV klasės mokinukei Urtei Pipiraitei svarbiausias klausimas vaikystėje buvo, ar tėveliai galėtų ją parduoti už „spindinčius deimantus“, sužinojusi, jog ji „vertingesnė už visą lobių skrynią“, apsidžiaugė ir „šis klausimas daugiau nebekankino niekada gyvenime“... Jos bendraklasei Gailei Surgėlaitei svarbiausia buvo suprasti, kaip „tas teninsininkas gali žaisti be rankų?“ Suprantama, kad kalba ėjo apie Ričardą Berankį... Ji mano, jog jos mokytoja irgi kodėlčiukė, nes „kiekvieną dieną iki šiol klausia, kodėl taip galvoji?“ Būtent mokykloje ji ir sužinojo atsakymus į klausimus, kuriuos pati ir užduodavo.  Dar vienai jųdviejų bendramokslei Elzei Jonaitytei smagu prisiminti savo nuotykius vaikystėje ir iš jų pasijuokti, nors kažkada kai kam nebuvo juokinga, kai užsikabarojo ant laiptų į antrą aukštą ar įvirto į baseiniuką su vandens lelijomis, nors buvo „saugojama“ močiutės ir jos sesės – mat tuodvi užsiplepėjo...
Kauno Vinco Bacevičiaus pradinės mokyklos IV klasės mokinei Agotei Varnaitei norėjosi išmokti skaityti pačiai, kaip sesė, kuri pradėjo ketverių, deja, greitai mokymasis skaityti tapo kančia, kol tam neatėjo skirtas laikas – pirmoji rugsėjo pirmoji. Iki tol nepadėjo nei suaugusiųjų mėgdžiojimas „tyliai judinant lūpas, nei atmintinai mokėtų eilėraščius skaitymas, nei savų knygų rašymas jau esamose knygose“... Jos bendraklasei Saulei Novikovaitei pats geriausias vakaras gyvenime buvo, kai palikta su tėvelių drauge, tai išėjus pasidaryti kavos, galėjo lipdukais išklijuoti savo naują lovytę...
Kauno mokyklos-darželio „Rūtelė“ IV klasės mokiniui Tadui Geidrichiui, kaip ir jo seneliui, vaikystėje nesisekė ištarti raidžių „d“ ir „t“. Su tuo pačiu seneliu eidavo pažiūrėti ant Panemunės tilto traukinių, o pamatęs šaukdavo – „trautinys“. „Kartą senelis pasakė, jog esu jau didelis ir turiu ištarti taisyklingai, ilgai kartojome kartu žodžius skiemenimis, kol pavyko – buvo labai smagu“...
Kauno Veršvų gimnazijos VI klasės mokinei Rimantei Škarnulytei atėjus į pasaulį „tėveliai labai labai džiaugėsi. Taip pat laimingi buvo ir seneliai, ir dėdės su tetom.“ Ji turėjo ne tik daugybę žaislų, bet „ir ypatingą „marliuką“, be kurio negalėdavau užmigti, keliauti, valgyti...“, buvo smalsi kodėlčiukė, tik vietoje kodėl, klausdavo „Kodeu“. Į klausimą „Kodėl mano pirštai, kai išlipu iš vandens, supūva ir atrodo kaip močiutės“ – net tėveliai negalėdavo atsakyti... Dar ir dabar prisiminę jos vaikystės išdaigas, visa šeima iki soties pasijuokia, o ant senelių sienų iki šiol išlikusios jos „meno žymės“.
Visi rašinėlių autoriai vaizdingai ir gražiai aprašo savo unikalią, nepakartojamą vaikystę. Ji visų panaši ir visų skirtinga. Galima būtų dar ilgai visus cituoti ir šypsotis. Pabaigti norėtųsi Kamilės Potašovaitės, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos penktokės, taikliu apibendrinimu: Vos tik klausimas kyla galvoje ir pradeda kirbėti, nelaikykite jo. Atverkite burną ir tegul klausimas skamba visais savo vardais: Kas? Ko? Kam? Ką? Kuo? Kame? Ir žinoma, visų didysis ponas klausimas – Kodėl?
 

Parengė Vaikų literatūros muziejaus muziejininkė Vilma Petrikienė

Visa galerija
Atgal