Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE ŽMONES, NESUTIKUSIUS DIEVO

Birželio 13 dieną Maironio muziejus pakvietė į premjerinį spektaklį. Arba beveik spektaklį, nes stebėti buvo galima tik du kėdėse įsitaisiusius aktorius (Rasą Samuolytę ir Vainių Sodeiką), kurie iš rankraščių perskaitė naują kaunietės rašytojos Dovilės Zelčiūtės pjesę – tragifarsą „Suoliukas“ (paantraštė – „Aš mylėjau tave tau nežinant“). Kodėl buvo pasirinkta tokia pjesės pristatymo forma? Kaip prisipažino autorė, norėjosi vienu gūsiu prieš dvejus metus parašytą darbą kaip nors parodyti žiūrovams, nes kalbinti režisieriai nesiėmė pjesės statyti. Viena moteris režisierė savo atsisakymą argumentavo tuo, kad tai vyriška medžiaga, kurią apvaldyti gali tik tokie grandai kaip Oskaras Koršunovas ar Jonas Vaitkus. O režisierius vyras sakėsi pavargęs nuo apokaliptinių temų ir norįs prisiliesti prie ko nors ramaus ir šviesaus. Taigi, gal ir nevisavertė, bet išeitis buvo rasta ir, galiu paliudyti, salę užpildę žiūrovai tikrai neatrodė nusivylę (netiesiogiai tai patvirtino ir plojimai, ir premjerose privalomų gėlių puokščių kiekis). Kita vertus, tokia pjesės pristatymo forma turi ir savo privalumų – neblaško režisūriniai triukai ir galima labiau koncentruotis į pjesės teksto suvokimą.
Taigi apie ką ši pjesė ir kurgi čia slepiasi apokalipsė? Kaip ir visų sudėtingų ir daugiaprasmių kūrinių atveju, atsakymas negali būti vienareikšmis. Pirmiausia išklausykime pačios autorės paaiškinimą. Į šią pjesę sugulė daug asmeninių jos bendravimo su artimaisiais patirčių. Vyrauja priklausomybių nuo alkoholio, narkotikų, pagaliau priklausomybės nuo ilgesio tema: „Ieškai artimųjų ir jų nerandi – žmonės nepajėgūs pasotinti vienas kito.“ D. Zelčiūtė norėtų šią pjesę dedikuoti visiems buvusiems ir esamiems alkoholikams. Tačiau ir ji, autorė, yra priklausoma nuo priklausomų žmonių: „Slaugydama aš jaučiuosi reikalinga. Visi esame puolę ir visi prisikeliantys.“ Taip su nebūdinga lietuviams drąsa atviravo D. Zelčiūtė. O svarbiausia, anot autorės, ši pjesė apie nesusitikimą su Dievu: „Šie žmonės nesutiko Dievo. Kada Dievas pirmoje vietoje, visa kita savo vietoje.“  Norėtųsi autorės paklausti – o kaipgi tada su ateistais, ar, gudriau sakant, agnostikais – ar jie visi iš anksto pasmerkti? Kur kas labiau pritarčiau autorės paminėtai, bet neakcentuotai žmogaus vienišumo problemai, kuri veda link minėtosios apokalipsės – visiškos asmenybės savidestrukcijos.
Pjesės veikėjų skaičius taip pat negali būti tiksliai įvardintas. Nors formaliai viskas kaip ir aišku: pagrindiniai veikėjai Mo ir Ichtiandras, minimaliai pasirodanti Zita (jos vaidmenį atliko pati pjesės autorė) bei nebylios Viena tarnyba (morgo darbuotojai) ir Kita tarnyba (policija). Tačiau, kaip po spektaklių vykusiame aptarime pažymėjo daugelis pasisakiusiųjų, čia atsiranda erdvės asmeninėms atlikėjų ir žiūrovų interpretacijoms. Mo –  moteris, mylimoji, motina? Ichtiandras – Mo vaikų namuose paliktas jos sūnus ar žuvęs vyras, ar šiaip prašalaitis iš gatvės? Zita – kaimynė ar Mo sąžinė? Viskas aišku tik su žemiškomis ir realiose tragedijose neišvengiamomis Tarnybomis. Aktorius Vainius Sodeika, rašytojas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis svarstė, kad galbūt realiai egzistuoja tik pagrindinis Mo personažas, o visi kiti veikėjai yra alkoholio sąlygotos haliucinacijos Mo pasąmonėje. V. Kiaušas-Elmiškis netgi pasiūlė autorei apsiriboti vienu Mo personažu, t. y. sukurti monospektaklį. D. Zelčiūtė prisipažino ir pati svarsčiusi tokios interpretacijos galimybę. Rašytojos Aldonos Ruseckaitės nuomone (ji ir vadovavo pjesės aptarimui), visas kūrinio tekstas gali būti interpretuojamas kaip depresija sergančios moters pasąmonės srautas. Beje, A. Ruseckaitei paklausus, ar šioje pjesėje yra vietos vilčiai, D. Zelčiūtė atsakė:  „Kai patiriame skausmą, pradedame ilgėtis šviesos.“
Pabaigoje – dar vienas drąsaus D. Zelčiūtės atvirumo pavyzdys. Besiklausant aktorių ją apėmė dvejopi jausmai. Iš vienos pusės, jautėsi labai laiminga, kita vertus, žinojo ir bijojo, kad tuoj viskas pasibaigs ir reikės vėl grįžti į realybę, kurioje ji nenori gyventi, nes tikroji jos esatis yra kūryba. Kaip ten bebūtų, pagrindinis D. Zelčiūtės tos dienos noras išsipildė – ji savo kūryba padovanojo šventę sau ir visiems susirinkusiems.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal