Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE ŽAIBO PRIGIMTĮ

Racionalioje, gamtos ir visuomenės raidos dėsnių valdomoje mūsų kasdienybėje nedažnai susimąstome apie daiktų ir reiškinių prigimtį. O jeigu kartais taip nutinka, visada turime tikslius ir aiškius racionalaus žmogaus proto parengtus atsakymus. Štai kad ir toks banalus gamtos reiškinys kaip žaibas. Visažinė Vikipedija trumpai informuoja: „Žaibas – natūrali gamtinės elektros iškrova, įvykstanti audros metu tarp debesų ar tarp žemės ir debesų. Matomą žybsnį lydi trenksmas (griaustinis) ir elektromagnetinis spinduliavimas.“ Tačiau nuo kitų gyvosios gamtos formų mes skiriamės ne tik gebėjimu logiškai mąstyti, bet ir kurti abstrakcijas, palyginimus ir... metaforas. O metaforų specialistai, kaip visi žinome, yra rašytojai. Būtent žaibo metafora ir tapo pagrindiniu diskusijų objektu rašytojos Aldonos Ruseckaitės naujausios knygos – romano „Kaip žaibas“ – pristatymo metu Maironio lietuvių literatūros muziejuje lapkričio 27 dienos vakarą.
Pradžioje autorė pacitavo dvi ištraukas iš Evangelijos pagal Luką apie sūnų palaidūną. Šios citatos buvo pasirinktos neatsitiktinai, nes pagrindinė knygos (psichologinio trilerio – taip nurodyta anotacijoje) tema yra kaltės, jos atpirkimo ir žmogiškojo atlaidumo problema. Siužetas sąlyginai paprastas – įvykdoma žmogžudystė, tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas ne pačiam įvykiui ir jo priežasčių aiškinimuisi, o nusikaltėlio ir jo artimųjų bei visuomenės reakcijai į ši nusikaltimą ir pagrindinių veikėjų psichologinių būsenų aprašymui. Pati tema sena kaip žmonijos istorija. Pirmoji biblijinė žmogžudystė (Abelio ir Kaino istorija); V. Šekspyro, F. Dostojevskio, V. Folknerio, J. Saramago ir kitų didžiųjų meistrų kūriniai, pagaliau šių dienų kriminalinės žiniasklaidos kronikos – nusikaltimo ir bausmės problema buvo aktuali visais laikais. Reikia pripažinti, kad A. Ruseckaitė parodė nemažai drąsos, savo knygoje pateikdama dar vieną amžinos temos interpretaciją.
Po įvadinių citatų itin gausiai susirinkusi publika (ko jau ko, o žiūrovų A. Ruseckaitės vakaruose niekada netrūksta) turėjo galimybę išvysti ir savotišką mini spektaklį, kurį suvaidino aktoriai Vilija Grigaitytė ir Edgaras Žemaitis, o tekstą sudarė svarbiausios (mano galva) ir turbūt pačios autorės parinktos romano ištraukos. Spektaklį paįvairino E. Žemaičio atliktos liaudies dainos ir dainuojamosios poezijos žanro kūriniai.
Po spektakliuko atėjo laikas ir žaibo prigimties nagrinėjimui. A. Ruseckaitės bičiulis – kunigas, moralinės teologijos daktaras Algirdas Petras Kanapka – pateikė savąją romano pavadinimo „Kaip žaibas“ interpretaciją. Pati A. Ruseckaitė teigė, kad metafora kaip žaibas knygoje skirta apibūdinti šėtono apsireiškimui (šėtonas krinta kaip žaibas) pagrindinio veikėjo Luko sąmonėje (ar pasąmonėje) tą lemtingą nusikaltimo įvykdymo akimirką ir kad dauguma nusikaltimų įvykdoma būtent esant afekto – šėtoniško žaibo – būsenoje. A. Kanapka, kaip tikras katalikų kunigas, nepritarė atsitiktinumo (arba fatališkumo) įtakai žmogaus poelgių motyvacijai. Jungianti šio romano gija yra Šventas raštas. Kas atsitiko, tai ne šėtono darbas – tai puikybė, kuri gimdo neapykantą, pyktį. Lukas slėpėsi už šėtono pečių. Atsakomybė niekur nedingsta. Kunigo teigimu, Lukas rado išeitį, nes nuėjo su Dievu ir pradėjo melstis: tie, kurie laikosi Jėzaus, yra apsaugoti. O šviesa spindi ir tamsoje (apie nenužudytą viltį), nes tik tu, Viešpatie, gali pagelbėti. Toliau A. Kanapka pacitavo Bibliją: kaip blykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir žmogaus sūnus. Kunigas reziumavo, kad ne šėtonas, o Dievas yra pagrindinis romano veikėjas, jo žodis –  nusikaltusių personažų viltis. Savo teiginiui pagrįsti A. Kanapka net suskaičiavo kiek kartų romano tekste minimas šėtonas, o kiek Dievas. Pasirodo, kad ryškia persvara – 100 prieš 26 – laimėjo Dievas. Pabaigoje pranešėjas padėkojo A. Ruseckaitei už vilties liudijimą savo romanu.
Pati romano autorė prisipažino, kad šį kartą pasirinko labai sunkią temą. Tokią sunkią, kad esanti nepasirengusi diskutuoti. Bijau būti nesuprasta – žmonės dabar labai kategoriški. Įvykdžius sunkų nusikaltimą, visada užjaučiama viena pusė, ir tai logiška. Bet žmogaus (nusikaltėlio) siela, jo šėtonas... Mes dabar labai pikti. Įsivaizduojame esą Dievai ir teisiame kitus. Bet kiekvienu atveju yra žmogus su savo sudėtinga siela ir jo (individuali) kaltė. Šiuo romanu norėjo parodyti, kad realybė – tai ne vien juoda ir balta. Viskas visada yra sudėtingiau. Rašytoja siekė gilesnės ir platesnės analizės ir ieškojo sąsajų su Biblijos temomis, konkrečiai – su sūnaus palaidūno mitu. A. Ruseckaitė prisipažino turinti autoriaus nedrąsą. Ją kankina knygos netobulumas. Tuo labiau, kad visada mintys, sąmonė ir pasąmonė – tai daug daugiau ir giliau, nei tu gali užrašyti žodžiais. Žodžiai siauriau už mąstymą, neišreikštą žodžiais. Knygos leidimas autorei yra skausmingas procesas. Didesnis džiaugsmas rašyti –  valdyti personažus. Kartais ištinka ramybė. Paskui vėl augini (knygą) kaip kūdikį.
Kai knyga jau išleista, jos ir autoriaus likimas atiduodamas į skaitytojų rankas. Anot A. Ruseckaitės, skaitytojas tampa Viešpačiu, galinčiu teisti. Palinkėsime, kad nuosprendis būtų maloningas ir iš skaitytojų, ir iš kritikų pusės. O žaibas tegu lieka nepriklausomas nei nuo Dievo, nei šėtono užmačių.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal