Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
14
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE SANDŪRAS

Lapkričio 15-osios vakarą Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo pristatyta Gintarės Bernotienės knyga  „Apie žodžių sandūros tikslumą“. Tai monografija apie poetės Juditos Vaičiūnaitės lyrikos vertimus ir vertinimus. Knygos sutiktuvėse dalyvavo doc. dr. Rita Tūtlytė, profesorė dr. Dalia Kuizinienė ir dr. Gintarė Bernotienė.
Rašytoja  Aldona Ruseckaitė sakė, kad poetės gimtadienį minėjome liepos mėnesį, o dabar pristatoma knyga. Anot jos, sunku įsivaizduoti, kad J. Vaičiūnaitė būtų gimusi kitokiu metų laiku, tik vasarą... G. Bernotienė rengė poetės raštus, tyrinėjo jos kūrybą. Kuo ši knyga kitokia, kuo nauja?
D. Kuizinienė sakė, kad tokias nedidelio formato knygas leidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Tokia yra S. Daugirdaitės knyga „Švystelėjo kaip meteoras: 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre‘u“. Tokia ir a. a. A. Kalėdos knyga apie K. Platelio poeziją. Dalia prisipažino maniusi, kad tai bus nuobodi knyga. Bet taip nėra. Papasakota daug įdomių dalykų. Per vertimą pasakojamas ir to laikotarpio kontekstas. Gaila, bet Lietuvoje vertimai beveik neanalizuojami.
G. Bernotienė teigė, kad vyresni žmonės dar žino J. Vaičiūnaitę, o studentams tai jau tolstantis žemynas. Su poete Gintarei neteko bendrauti. Prasilenkėm... Poetė yra viena svarbiausių  XX. a. poezijos moterų. Klasikė. Paskutinio J. Vaičiūnaitės rinkinio „Debesų arka“ viršelyje taip parašė literatūrologė V. Daujotytė. Žodis sandūra irgi paimtas iš paskutinio poetės rinkinio. ryškėjantys žodžiai  / be paukščių giesmės neapsieis, / lyg tinklą nunersiu jiems / sandūra žodžių tikslia...  Gintarė kalbėjo apie pirmąjį poetės rinkinį rusų kalba, kuris buvo paženklintas žiauria cenzūra. Literatūrologė džiaugėsi, kad jai buvo puikios sąlygos dirbti, Maironio muziejuje saugomas gausus J. Vaičiūnaitės archyvas.
Knygos „Apie žodžių sandūros tikslumą“ recenzentė R. Tūtlytė sakė, kad Gintarės knygą skaitė visą vasarą. Knyga sunki. Lengva. Sunkiai aptariama. Knyga viduje turtingesnė nei atrodo. Rita norėtų didesnės knygos. Teigė, kad autorės puiki poetinė nuojauta. Viskas gražiai suvedama. Labai svarbus istorinis kontekstas. Skaitydamas Gintarės knygą, pradedi nujausti J. Vaičiūnaitės vietą. Autorė suderina konkretų faktą ir dėsningumą. Knygoje labai patikimi faktai. Akivaizdu, kad Gintarė daug dirba archyvuose. R. Tūtlytė sakė, kad jai patiko poezijos antologijų apžvalga. Knygoje aptariami  J. Vaičiūnaitės eilėraščių vertimai į anglų, rusų ir latvių kalbą. Jie aptariami vis kitaip. Reikia labai atidaus skaitymo. Knyga santūri. Dominuoja labai atidus žvilgsnis į tekstą. Elegantiškas santūrumas lyg traukia dar labiau, dar labiau domina. Labai patikima knyga.
Vėliau G. Bernotienė demonstravo fotografijas ir komentavo.  Knygoje „Apie žodžių sandūrso tikslumą“ jos taip pat spausdinamos. Pirmojoje fotografijoje matome besišypsančią J. Vaičiūnaitę  1960 m. su M. Vainilaičiu, V. Šimkumi, D. Urnevičiūte, V. Karaliumi.  Jie „Pirmosios knygos“ aplanke išleido savo knygas. Tada pasirodė J. Vaičiūnaitės „Pavasario akvarelės“. Kitoje fotografijoje Judita Maskvoje „Lietuvių poezijos dienų“ dekadoje su A. Jonynu, L. Ozerovu, A. Surkovu, V. Mozūriūnu, T. Tilvyčiu. Dar kitoje A. Pilvelio fotografijoje poetai  M. Martinaitis ir J. Vaičiūnaitė. Labai iškalbi nuotrauka. Judita susigūžusi, Marcelijus laiko rankose stiklinę, o už jų plynas laukas. Dar kitoje J. Vaičiūnaitė Poezijos pavasario laureatė droviai skaito savo eilėraščius.
Latvių poetas Hermanis Margeris Majevskis poetės eilėraščius vertė tiesiog genialiai. Jis eilėraštį išvaikščiodavo. H. M. Majevskis J. Vaičiūnaitės vertimų išleidimu ėmė rūpintis po to, kai 1996 m. už rinkinį „Žemynos vainikai“ ji pelnė Baltijos Asamblėjos literatūros premiją.
Dar vakare buvo kalbėta apie laiškus, kurie spausdinami G. Bernotienės knygoje. Tai V. P. Bložės ir J. Apučio laiškai. J. Aputis rašė Juditai, kai ne jai buvo paskirta valstybinė premija.  Judita, rašau tau lyg koks nusikaltėlis – toks jausmas, kad, jeigu niekada ir neplėšiau Tavo namų durų, vis tiek turėjau bent jau tokių norų... Prakeikimas. Ketinau skubomis važiuoti į Palangą, paskui susitramdžiau – šito šlykštaus fakto bet koks paneigimas ir noras jo akivaizdoje padaryti ką nors kitaip taptų ilgamete grėsme ne vienam.
Negalėčiau patikėti, jeigu kas manytų, kad tas srėbalo kibiras galėtų turėti kokios nors įtakos mūsų literatūriniams ir žmogiškiesiems santykiams.
Suprasdamas visą padėties negerumą, su šviesiausiu tikrumo jausmu sakau Tau: jeigu tą premiją būtų davę Tau, lengvesnis, aiškesnis būtų mano gyvenimas – ir ne vien dėl to, kad norėčiau blogį nusimesti nuo savęs, o dėl to, kad iš tikrųjų, kai padaryta taip, kaip dabar (Tave pasiūlė juk antrą kartą), perdaug aiški yra skaldymo politika. Jeigu mes jai pasiduosim, tų, kurie šito ilgą laiką siekia, žabtai išsižios iki plyšimo.
D. Kuizinienė kalbėjo, kad literatūrologas B. Vaškelis „Akiračiuose“ pristatė J. Vaičiūnaitės eilėraščius. Taip pat pasakojo apie V. Srupskelytės ir R. Šilbajorio vertimus.
Vakaro pabaigoje G. Bernotienė perskaitė labiausiai jai patikusį  J. Vaičiūnaitės eilėraštį lietuviškai ir latviškai.
Archyviniai dokumentai, pirmąkart publikuojami šioje studijoje, vertimų politiką ir praktiką (ypač sovietmečiu) atskleidžia kaip sankirtą, kurioje buvo derinami kūrinio vertės, nacionalinės kultūros reprezentavimo, autoriaus įsitvirtinimo literatūroje klausimai ir interesai.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal