Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE NEPUČIANTĮ POEZIJOS VĖJĄ

Jeigu kas nors sumanytų sudaryti šiuolaikinės lietuvių poezijos žemėlapį, jame, žinoma, dominuotų Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Poetų koncentracija šiuose miestuose viršija visas leistinas normas. Didžiųjų Lietuvos miestų demografinė poetų kiekio krizė tikrai nepalietė. Kiek sudėtingesnė situacija rajonuose. Šia prasme pasisekė Kelmei – bent jau vienu ryškiu poezijos talentu kelmiečiai gali didžiuotis. Ona Jautakė yra pripažinta knygų vaikams autorė. Jos poezijos knygos suaugusiems kiek nepelnytai susilaukdavo mažesnio skaitančios visuomenės ir literatūros kritikų dėmesio. Tačiau naujausioji eilių knyga – „Sekmadienį lengva nešti“ (leidykla „Kauko laiptai“, 2016 m.) – turėtų tapti tikru atradimu visiems tradicinės lietuvių poezijos gerbėjams. Tokia buvo pasisakiusiųjų per šios knygos sutiktuves Maironio lietuvių literatūros muziejuje vasario 10 dieną vieninga nuomonė.
Knygos redaktorius ir leidėjas Viktoras Rudžianskas, pats būdamas poetas, šią knygą poetiškai ir apibūdino: Mėgstu knygas, kurios sveria mažai, bet kad būtų grynuoliai – čia jų daug. Tai gera tradicinė (nebūtinai silabotoninė) poezija ir jai, kaip apskritai visai gerai poezijai, negalima taikyti teorijų. Ji kaip nepučiantis vėjas, kurį gali pajusti nubėgantį per blakstienas. Kai skaitytojai ar kritikai to vėjo nejaučia, tada jie klausia, ką autorius norėjo pasakyti, užuot paklausę savęs, kas yra šio eilėraščio poezija. V. Rudžianskas poezijoje ieško to, į ką protas neturi galių atsakyti. Kitas, taip pat neįvardijamas, O. Jautakės poezijos bruožas yra jos žemaitiška pasaulėjauta, kuriai atskirti reikia klausos ir emocinės jautros. Be to, pasinaudodamas proga, kad jam teko redaguoti ir vakaro vedančiosios – Aldonos Ruseckaitės – eilių rinkinį „Verčiau (ne)užmiršti“, V. Rudžianskas abi knygas palygino. A. Ruseckaitės poezijos dominantė yra tėviškė, giminė, prarastos meilės ilgesys, o O. Jautakės – išėjimas iš namų. V. Rudžianskas drąsiai pareiškė, kad redaguojant šias knygas jam atsivėrė ne tik poezija, bet ir jų autorių paslaptys: Žodžiai išdavikai, jie išduoda, kiek besislėptum po metaforom.  
V. Rudžianskui antrino ir muziejininkas Edmundas Kazlauskas, teigdamas, kad O. Jautakės poezijoje, kurios stuburą sudaro autorės praeities ir dabarties emocinių akimirkų ir pastovių būsenų lydinys bei jų refleksija, nėra ir negali būti jokių lyrinių subjektų-kaukių, už kurių mėgsta slėptis eilių autoriai. Ši poezija persmelkta meilės, ne tik tarp vyro ir moters, bet visa apimančios meilės – meilės kaip egzistencinio principo. Svarbi šios meilės sudėtinė dalis yra ir žmogiška atjauta. Melsva melancholijos spalva, kuri sudaro dominuojantį eilėraščių foną, lemia ir tam tikrą lietuviškai-krikščionišką susitaikymą su likimu. Skausmas ir nerimas čia ne tokie aštrūs – jie prijaukinti, ramesni. Būties dramatizmas, lemtis priimami su liūdesiu, bet be protesto.
Pati eilių autorė skaitė savo poeziją ir trumpai ją komentavo. Ji gal kiek ir kuklinosi, todėl nesiryžo plačiau pakalbėti apie savo suaugusiems skirtą poeziją, tačiau mielai atviravo apie paskatas kurti literatūrą vaikams. Pasirodo, kad kaltininke buvo jos dukra Rasuolė, kuri kas vakarą reikalaudavo iš mamos vis naujos pasakos ar eilėraštuko ir netgi sugalvodavo būsimai istorijai pirmą sakinį. Iš šių istorijų 2003 metais O. Jautakė ir sudarė pirmąją knygelę vaikams „Vilko lagaminas“. Vėliau motina ir dukra tapo bendraautorėmis, nes Rasuolė iliustravo kitą eilių knygelę vaikams – „Maži paklydimai“ (2012 m.).
Vakarui tęsiantis netyčia paaiškėjo, kad autorė sausio mėnesį atšventė gražų asmeninį jubiliejų. Natūralu, kad prie mikrofono ėmė veržtis sveikintojai. Čia buvo ir etatinis visų Kauno regiono rašytojų sveikintojas – Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis ir jo referentė Milda Kiaušaitė, ir neoficialus Kauno žemaičių kūrėjų bendrijos vadas Gvidas Latakas, kuris, pasirodo, yra O. Jautakės knygos krikštatėvis (pasiūlė jai pavadinimą), ir kiti gėlėmis bei šypsenomis apsiginklavę asmenys. Malonus siurprizas susirinkusiems buvo ir telšietis bardas Romualdas Miškinis, atlikęs dainas savo ir O. Jautakės žodžiais.
Pabaigai norėčiau pacituoti geriausią, V. Rudžiansko nuomone, rinkinio „Sekmadienį lengva nešti“ eilėraštį: Dar gyvenam, dar būnam, / tik tėvo akys išblunka, / o mamos palaidinė, / toji rožinė obuolėtoji, / traukias ir traukias / po kiekvieno išėjimo / į žmones. // Vienodai liūdni / pasiruošę išskristi / tėvo rankų šešėliai / kantriai laukia – / ar atversim / pliušinį albumą? // Kažkas dar yra, / vyšniom noksta / beržo viršūnė, / prisimerkiu nuo saulės ir klausiu: / šiemet išbūsim?
 
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
nuotraukos Zenono Baltrušio
Visa galerija
Atgal