Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE MOKSLINĘ KONFERENCIJĄ „ŽEMAITĖS MAGIJA...“

Sakoma, kad klasika nesensta. 2015 metais minime rašytojos, klasikės, švietėjos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, žinomos Žemaitės slapyvardžiu, 170-ąsias gimimo metines. Šiai progai paminėti Maironio lietuvių literatūros muziejuje spalio 1 dieną įvyko jau 26-oji mokslinė konferencija „Žemaitės magija: asmenybė, kūryba, archyvų slėpiniai“. Apie Žemaitę, kaip nesenstančią klasikę, susirinko padiskutuoti mokslininkai, muziejininkai, mokytojai. Konferencijoje dalyvavo 11 pranešėjų: akad. prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, VU Lietuvių literatūros katedros doc. dr. Dalia Čiočytė, VDU Lietuvių literatūros katedros doc. dr. Aurelija Mykolaitytė, KU Literatūros katedros doc. dr. Marijus Šidlauskas, LLTI Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja dr. Ramunė Bleizgienė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, Istorinės LR prezidentūros Kaune muziejininkė dr. Ingrida Jakubavičienė, „Aušros“ muziejaus muziejininkė Gražina Narbutaitė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vyresnioji bibliografė Deimantė Žukauskienė, mokytojas ekspertas Marius Mikalajūnas.
Pranešėjai supažindino susirinkusiuosius su Lietuvos muziejuose ir kitose institucijose saugomu rašytojos archyvu ir kultūriniu palikimu, tyrinėjimų rezultatais, atskleidė naują požiūrį į Žemaitės kūrybą, pasidalino savo patirtimi apie prarają, kuri vis gilėja tarp mokinių ir klasikės kūrybos.
Apie Žemaitę diskutuota labai daug ir vienos konferencijos šiai asmenybei ir jos darbams aptarti buvo per mažai. Tačiau pranešėjai įrodė, kad Žemaitė nėra užmiršta, apie ją rašomos naujos knygos, archyvuose dar glūdi daug neįmintų paslapčių, o jos magija neblėsta iki šiol.
Istorinės LR prezidentūros Kaune muziejininkė dr. Ingrida Jakubavičienė skaitė pranešimą „Lietuvos moterų emancipacijos ištakos: su meile artimui ir tėvynei“. Pranešėja kalbėjo apie moterų emancipacijos plėtojimąsi Vakarų Europoje, daugiau dėmesio skyrė Lietuvos moterų emancipacijai, kuri prasidėjo XIX a. pabaigoje kartu su tautiniu judėjimu. Lietuvės 1905 m. rugsėjo 22–23 d. Vilniuje sukvietė moterų susirinkimą ir įsteigė Lietuvos moterų susivienijimą, kuris rinko ir platino lietuvišką literatūrą, kovojo su prostitucija ir prietarais, propagavo mokslą ir blaivybę, steigė moterims mokyklas. 1907 m. rugsėjo 23–24 d. Kauno miesto teatre įvyko pirmasis moterų suvažiavimas, kuriame įžymios visuomenės veikėjos, rašytojos galėjo pasidalinti savo problemomis. Moterys ėmė aktyviau reikštis ir spaudoje. Ypač daug rašė G. Petkevičaitė-Bitė, Ona Pleirytė-Puidienė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Sofija Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda), Julija Žymantienė-Žemaitė. Pastarosios kūriniai skatino moterų emancipaciją ir būties apmąstymus, ji viena pirmųjų leido savo herojėms, net ir paprastoms samdinėms, turėti ir išsakyt savo nuomonę. Moterų galimybes rašytoja siejo su jų pačių aktyvėjimu, sąmonėjimu, noru ieškoti alternatyvų materialiniu sandėriu paremtai santuokai, raginimu skaityti, šviestis, mąstyti.
Iš Šiaulių atvykusi muziejininkė Gražina Narbutaitė pristatė Žemaitės palikimą, saugomą „Aušros“ muziejuje. Pranešėjos teigimu, aukso fondą sudaro per 30 laiškų, fotografijų ir dokumentų, patekusių į muziejų tarpukariu, padovanotų Žemaitės anūkės Elzės Veikšaitės-Čepauskienės bei gautų iš P. Višinskio giminaičių. 15 laiškų, saugomų muziejuje, yra rašyti Povilui Višinskiui, kuriam rašytoja buvo dėkinga už savo literatūrinę sėkmę. Iš gausaus artimųjų būrio minima tik anūkė Elzė Veikšaitė, kuriai 1912 m. ir 1921 m. „mylinti bobutė“ parašė du laiškus. Išlikę po du atvirlaiškius teisininkui P. Bugailiškiui bei tautosakininkui M. Untuliui. Muziejuje saugomas užsienio pasas, išduotas kelionei pas sūnų 1916 m. sausio 30 d. Petrograde ir keleivinio laivo, 1916 m. vasario 19 d. plaukusio iš Kristianijos (Oslas) į Niujorką, 1-os klasės bilietas Nr. 2912, taip pat vienintelis 1920 m. balandžio 14 d. G. Petkevičaitei-Bitei siųstas atvirlaiškis su J. Šileikos tapytu klasikės portretu. Rinkinyje yra Žemaitės nuotraukų fotoateljė, darytų P. Višinskio, sesers P. Beniuševičiūtės bei sūnaus A. Žymanto, pirmieji apsakymų leidimai, pasirodę 1899–1905 m. Tilžėje, 1905–1912 m. Vilniuje bei ten pat dienos šviesą išvydęs pirmasis 1913–1914 m. Raštų leidimas. Rašytojos netektį muziejuje mena du eksponatai: F. Bortkevičienės telegrama P. Bugailiškiui į Šiaulius ir Laidotuvių komisijos skelbimas.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vyresnioji bibliografė Deimantė Žukauskienė supažindino su kūrybiniu ir kultūriniu rašytojos palikimu Amerikoje. Anot pranešėjos, Nacionalinėje bibliotekoje Žemaitės archyve yra įdomių laiškų: dukrai Juzei Žymantaitei-Veikšienei, jos vyrui Konstantinui Petrauskui, anūkams Stasiui Jarui, Elzei Veikšaitei-Čepauskienei, draugei Barborai Dvarionaitei. Ikonografinio Žemaitės palikimo didžiąją dalį sudaro nuotraukos ir fotonegatyvai iš rašytojos kelionių po Ameriką, susitikimai su visuomenės veikėjais ir Amerikos lietuvių vaikais, asmeninės nuotraukos su sūnumi Antanu Žymantu ir kitais šeimos nariais.
Taip pat archyve saugoma ir kita su visuomenine veikla bei kūryba susijusi medžiaga, yra Amerikos Ilinojaus valstijos socialistų partijos bilietas (Žemaitė oficialiai į jokią partiją niekada nebuvo įstojusi), Amerikoje išleista knyga „Žemaitės raštai karės metu“ (1917), kurioje publikuotos devynios rašytojos prakalbos.
Žemaitės kūrybinio periodo, kai ji gyveno Amerikoje, palikimas nėra gausus. Už Atlanto parašė tik, kaip ji pati sakė, priešokiais šiek tiek čia laiškų, čia veikalėlių. Dauguma straipsnių, reportažų, vaizdelių išspausdinta Amerikos lietuvių periodinėje spaudoje. Gyvendama Amerikoje ji parašė ir tris pasakas: „Žvirbliai“, „Ištikimas šuo“ ir „Kalėdos“, kurios saugomos Nacionalinėje bibliotekoje.
Akademikė, profesorė, habil. dr. Viktorija Daujotytė Maironio lietuvių literatūros muziejuje skaitė pranešimą Žemaitė: ta pati ir kita, kuris sulaukė didžiulio susidomėjimo. Anot profesorės, kokios gyvos ironijos turėjo Žemaitė, kaip perprato savo laiku kylančias moterų ir vyrų lygybės idėjas, kaip rėmė jas, kartu kritiškai ir ironiškai vertindama, drąsiai žvalgydamasi ir po Bibliją, svarbųjį žmonijos tekstą atkreipdama į savo laiką: kaip gyvena moterys ir vyrai, kaip sugriauna savo gyvenimus ir kaip sunku juos bepataisyti. Ir kartu gindama svarbiausią mintį, kad negera žmogui vienam. Nėra prasmės ieškoti Žemaitės potekstės, jos kūryba yra itin atvira giliosioms liaudies kultūros sanklodoms. Svarbiausia žmogaus tvirtovė yra šeima, vyro ir moters ryšys, pratęsiantis žmoniją. Profesorė teigė, kad rašytojos sukurti likimai liudija mums ne tik jos laiką ir erdvę, bet ir amžinas žmogaus problemas. Nors klasikės kuriami siužetai yra apie kaimo gyvenimą, tačiau visur iškyla tos pačios universalijos.
VDU Lietuvių literatūros katedros doc. dr. Aurelija Mykolaitytė pasidalino savo įžvalgomis apie ironiją Žemaitės dramaturgijoje. Pranešėjos teigimu, Žemaitė į gyvenimą žiūrėjo liūdnai ironizuodama, taip sakant, šypsojosi pro giliai sieloje paslėptas ašaras. Mokslininkė pastebėjo, kad rašytoja visuose savo draminiuose kūriniuose yra linkusi į „juoką pro ašaras“. Ji išskyrė porą svarbių intencijų, dėl kurių Žemaitė siekė atskleisti prasminius prieštaravimus: tai šeimos santykių dramos ir kritiškas požiūris į valdžią. Turto, statuso, valdžios siekis yra ta varomoji jėga, kuri nepaiso jokių principų. Žvelgdama su ironija, dramaturgė tokį pasaulį parodo kaip apgailėtiną, vertą pajuokos. Komedijoje „Trys mylimos“ rašytoja akivaizdžiai demonstruoja apgaulę, bet ir kartu parodo, kad veikėjos moterys iki pabaigos jos neatpažįsta. Šios komedijos pasaulis, anot pranešėjos, gerokai sudėtingesnis, neduodantis išankstinių atsakymų, provokuojantis: apgavikas tampa apgautuoju, apgautosios – apgavikėmis, „troškimas ir reikalas meilės“ virsta piršlybų farsu, už kurį mokami pinigai.
Kita Žemaitės dėmesio sulaukusi problema – santykiai su valdžia, kurie ypač ironiškai atskleisti dramose „Valsčiaus sūdas“ ir „Monologas caro tarno“. Ji akivaizdžiai kritikuoja teismus, nebijo pašiepti kariuomenės. Teismas vaizduojamas kaip butaforinis, o kariuomenė – ne ginanti žmones, o siekianti aklai paklusti įstatymams.
Pasak mokslininkės, Žemaitės ironija nėra tik paprasta retorinė figūra – tai būdas atskleisti prieštaras, atsirandančias žmonių tarpusavio santykiuose ir akistatoje su valdžia. Draminė ironija verčia kritiškai mąstyti, vertinti ir rasti savąjį sprendimą, už kurį tik pats skaitytojas yra atsakingas.
KU Literatūros katedros doc. dr. Marijus Šidlauskas, skaitydamas pranešimą Žemaitė: klasikinio teksto gyvybė, teigė, kad klasika – tai gyvybė, o Žemaitė – unikalusis dvasinės gyvybės branduolys. Ši rašytoja yra laisvo, familiaraus bendravimo praktikė, jos kalba yra sugėrusi asmens prigimties vitališkumą, archetipines kalbos poezijos galias, jos žodis žvaliai jaunatviškas, trykštantis energija. Žemaitė – ir gyvenimo filosofė, jos kalboje glūdi pamatinis žmogaus žinojimas, prigimtinė kultūra. Kūrėjos kalba imli gyvenimo įvairovei, gamtos spalvų ir garsų sodrumui, turtingumui, jai būdingas solidarumas su nuskriaustaisiais, rūpestis dėl žmogaus likimo, socialinio teisingumo, žmogiškosios laimės ilgesys.
LLTI Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja dr. Ramunė Bleizgienė pasidalijo įdomiausiais atradimais, kuriuos užfiksavo tyrinėdama Žemaitės archyvą. Didžiąją archyvo dalį sudaro smulkieji prozos kūriniai, 121 rankraštis. Pranešėja kalbėjo apie 4 niekur nepublikuotus, nedatuotus tekstus: „Parkrikštas“, „Pašventimas Popo“, „Staigus provoslavas“ ir „Vokiečio laidotuvės“, aptarė priežastis, kodėl jie nebuvo išspausdinti. LLTI archyve saugomi 79 Žemaitei rašyti laiškai, tačiau R. Bleizgienė išsamiau kalbėjo apie vieną itin įdomų ir niekur neskelbtą laišką, Žemaitės rašytą Konstantinui Petrauskui, kuriame prasiveržia tikrieji jausmai. Ji teigė, kad laiškas yra asmeniškas ir intymus, todėl nebuvo niekur išspausdintas. Konferencijos dalyvė paminėjo, kad LLTI saugomos ir rašytojos užrašų knygelės iš Amerikos bei ten organizuoto vakaro afiša su užrašu Jūs neatsisakysite paremti senelę Žemaitę. Išlikęs ir rankraštis su kritiška Žemaitės reakcija į šį vakarą.
Mokytojas ekspertas Marius Mikalajūnas pagrindinį dėmesį skyrė Žemaitės, kaip rašytojos, situacijai Lietuvos mokyklose aptarti. Pasak pranešėjo, mokytojai turi išmanyti viską ir privalo dėstyti tai, kas liepta. Konkurencija, kokį rašytoją skaityti mokykloje, yra didelė. Visų rašytojų perskaityti neįmanoma, todėl mokytojai turi rinktis. Yra manančiųjų, kad mokiniai turi skaityti šiuolaikinę literatūrą, nes klasika atgyvena, kiti mokytojai skatina rinktis nacionalinės premijos laureatų kūrybą – kokybės ženklą. Anot mokytojo eksperto, diskusijos didelės, todėl svarstant, ar Žemaitė bus mokyklos programoje, reikia turėti labai tvirtą stuburą. Būti skaitomam ir nagrinėjamam mokykloje – tai būti žinomam.
Vidurinio ugdymo programoje siūloma kalbėti apie Žemaitę kaip asmenybę. Privalomųjų autorių sąraše jos nėra, mokytojai gali rinktis modulius ir dėstyti papildomai. Pradinio ugdymo programoje rašytojos biografija ir kūryba yra privaloma, tačiau pasigirsta nuomonių, kad ji mokiniams neįdomi ir neaktuali.
Mariaus Mikalajūno teigimu, klasika turėtų naujai suskambėti, tačiau trūksta mokytojų, kurie tai padarytų. Žemaitė savo kūryboje kelia universalias problemas, vaizduoja to laikotarpio buitį, tačiau žmonių santykiai yra beveik identiški gyvenantiems šiandien. Prozininkė vaizduoja realybę, kuri yra aktuali ir šiandien. Jei mokytojas jaus poreikį, Žemaitės kūryba dar ilgai bus skaitoma.
VU Lietuvių literatūros katedros doc. dr. Dalia Čiočytė, remdamasi fenomenologija, pristatė moteriškumo sampratą Žemaitės prozoje. Pranešimą ji pradėjo klausimu: kaip Žemaitė žvelgia į sukurtąsias moteris? Anot pranešėjos, rašytojos žvilgsnis su atjauta ir empatija, feministiniam mąstymui būdingu priešinimusi patriarchatui. Prozininkė meniniu požiūriu tyrinėja moters prigimtį, išryškina jos stipriąsias savybes ir silpnybes, ydas. Jos tikslas ne moterį aukštinti, bet aiškintis tikrąją filosofinę prigimtį. Rašytojos kūryboje yra ir grubiai šaržuojamų moterų, ir daug subtilaus požiūrio į moterų silpnybes. Tačiau visų svarbiausia moteriškumo esmė – gebėjimas daryti įtaką aplinkiniams, šeimai, kurti meilės sklidiną jaukumo erdvę. Ši moters pastanga – harmoningos namų erdvės kūrimas – Žemaitės kūriniuose labai retai būna efektyvi.
Mokslininkė dėmesį skyrė kūrinių „Sutkai“ ir „Marti“ analizei, aptarė veikėjų portretus. Ji akcentavo, kad Katrės likimo filosofinė idėja – pasaulyje daug blogio, kurio nepavyksta nugalėti, o motina Sutkienė – išminties simbolis, daranti įtaką šeimoje, mokanti kovoti su gyvenimo rūstumu, blogiu. Žemaitė ne viename kūrinyje gina moterį, kuri yra tildoma kultūroje vyraujančių normų, tačiau „Sutkuose“ ji akcentuoja kitokią tylą – gebėjimą susikalbėti be žodžių. Pasak pranešėjos, tai rašytojos idealiojo moteriškumo vizija, gyvenimo palaima.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė pristatė muziejuje saugomą rašytojos palikimą. Jos teigimu, Žemaitės archyvas muziejuje nėra didelis, nors eksponatai pradėti kaupti labai anksti, kai pirmasis muziejaus vedėjas Bernardas Brazdžionis nusprendė rinkti medžiagą apie visus rašytojus. Žemaitės archyvą sudaro apie 600 eksponatų, daugiau nei pusė – knygos. Vertingos ir retos knygos, išleistos spaudos draudimo metu Tilžėje ar XX a. pr. Vilniuje: „Sodžiaus vaizdeliai“, „Kunigo naudą velniai gaudo“, „Mobilizacijos pasekmės“, „Paveikslai“.
Žemaitė labai žavėjosi rašytoja G. Petkevičaite-Bite. Kartu su ja, prisidengdamos slapyvardžiu Dvi Moteri, rašė knygeles: „Velnias spąstuose“, „Parduotoji laimė“, drama „Litvomanai“, „Kaip kas išmano, taip save gano“. Pastarojo autorystę ji priskiria G. Petkevičaitei. Bitė gimdė, aš tik vysčiau, – rašė ji P. Višinskiui. Vertinga archyvo dalis – rankraščiai. Jų muziejuje saugoma 14, gauti 1965 m. Daugiausiai tai atskiri lapeliai, kūrinių ar straipsnių nuotrupos. Ilgiausias muziejuje saugomas Žemaitės ranka rašytas apsakymas „Baudžiavos naktis“, kurį sudaro 12 puslapių. Yra ir keletas fotografijų, rašytojos asmeninių daiktų: balta skarelė, rankinukas, pirštinaitės, batukai, odinė piniginė. Muziejuje saugomi ir J. Janulio, M. Cvirkienės bei R. Kalpoko tapyti Žemaitės portretai.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė skaitė pranešimą „Žemaitės intarpai“ apie literatūros klasikės gyvenimą, kuriuo jau senai domisi. Kadangi jau pasirodė rašytojos knyga „Žemaitės paslaptis“, pranešėja kalbėjo trumpai, nes daugiau informacijos kiekvienas, besidomintis Žemaitės gyvenimu ir kūryba, galės rasti skaitydamas autorės knygą, kurioje drąsiau ir giliau žvelgiama į visas rašytojos gyvenimo puses, pagrindinį dėmesį sutelkiant į paskutinįjį dešimtmetį – 1911–1922 metus. Knygoje atskleidžiama paslaptinga meilės istorija, pateikiami mažiau žinomi rašytojos paskutiniojo gyvenimo dešimtmečio faktai. Žemaitė, kaip asmenybė, suspindi naujomis spalvomis, priartinama prie šių dienų skaitytojo.
Visus, kurie negalėjo dalyvauti konferencijoje, bet domisi Žemaitės gyvenimu ir kūryba, Maironio lietuvių literatūros muziejus kviečia aplankyti parodą „Žemaitė ir jos epocha“ (Žemaitei – 170, Povilui Višinskiui – 140), kurią parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė.

Visus konferencijoje skaitytus pranešimus bus galima rasti svetainės skiltyje Kita >> Mokslinės konferencijos.

Daugiau nuotraukų rasite skiltyje „Fotoreportažai“ >>

Parengė redaktorė Marija Kaškonienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal