Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE „MARANTĄ“

Vakaro kaltininkė – „Maranta“. Rašytoja Birutė Jonuškaitė neseniai taip pavadino savo romaną. Iš interneto sužinome, kad maranta – 32-jų rūšių tropinė Lotynų Amerikos gėlė. Smaragdinis žalumas, pereinantis per elipsinius lapus įvairių spalvų spektru iki tamsaus purpurinio raudonio, švelniu aksomu žvilgantis augalėlis krikščioniškame pasaulyje laikomas šventu, nešančiu apsisaugojimą ir laimę. Maranta leuconeura. Senamadiška kambarinė gėlė. Dešimties Dievo įsakymų augalas. Taip sakydavo teta Lionė. Mano vaikystės Angelas Sargas, senmergė siuvėja, mūsų kiemo teologė. Pažiūrėk, kiekviename šviesiai žaliame lape iš abiejų centrinės gyslos pusių yra po penkias tamsesnes dėmeles... Dabar šis pavadinimas skamba dažnai per radiją ir televiziją, nes B. Jonuškaitės „Maranta“ kartu su V. Papievio, D. Staponkutės, A. Šileikos, T. Vaisetos knygomis patenka į knygų penketuką suaugusiesiems. Vakaro moderatorė, rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė siūlė balsuoti už Birutės knygą. Ji to verta.
Vakaro pradžioje gitara grojo Justinas Rubinovas. Kartu su „Marantos“ autore renginyje dalyvavo literatūros tyrinėtojas, hum. m. dr. Petras Bražėnas, rašytojas Donaldas Kajokas. Tą pačią dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo papuošta eglė. Eglutė daniška ir labai graži. Papuošta žaisliukais iš Kanados baltojo šiaudo.
Rašytoja B. Jonuškaitė dėkojo už eglę, už žvakidę...
Vakaro sunkioji artilerija prof. P. Bražėnas džiaugėsi, kad retai pasitaiko tokia proga – pusantros valandos bendrauti su knygos autore. Romaną jis perskaitė du kartus. Gali būti, kad skaitys ir trečią. P. Bražėnas sakė, kad nesarmata sodinti Birutę prie D. Kajoko, nes jos proza labai poetiška. Skaitai jos tekstą ir matai, kad jis skamba kaip poezija. Kalbėtojas įžvelgė, kad jos proza labai intensyvi. Birutės didelis ir stiprus talentas. Siužetą reikia skaityti labai įdėmiai. Apie marantą informacijos ieškojo enciklopedijose. Skaitant B. Jonuškaitės tekstą, atrodo, kad jau artėji, tuoj užčiuopsi svarbius dalykus, bet jie ima ir nutolsta. Profesorius Birutę vadino jauna žilagalve moterimi. Jos romano moterys gundančios, esama erotinių vaizdelių. Jie korektiški, taktiški, gal vienas kitas kitoks. Romanas tenkina įvairių skaitytojų poreikius. P. Bražėnas bandė atspėti, ar romanas psichologinis, ar detektyvinis, ar psichologinis detektyvas? Po gero romano rašyti tęsinį yra pavojinga. Bet literatūros tyrinėtojas linkėjo, kad kitas būtų dar geresnis. Birutė Jonuškaitė – charakterių meistrė. Ypač jai sekasi sukurti moterų charakterius. Charakteriai – rašytojos stiprybė. Aš esu Dominyka, išbridusi iš Galadusio vandenų, 1948-ųjų vasarą išmylavusi visas jo pakrantes, atidavusi viską ir paėmusi viską, visą gyvenimą iškeitusi į vieną savaitę su mylimu, visus sapnus apie jį užveržusi savo pačios kasa, daugeliui sielų suteikusi prieglobstį, bet tik kartą – iš meilės. Aš esu Dominyka, išbridusi iš Galadusio vandenų... Labai žavi romane dzūkų tarmė. Romano veikėja Dominyka kalba dzūkiškai. Daugybė slavizmų, barbarizmų. Romane gausu ranka parašytų žodžių. Daug jų visai nežinomų. Kamašai – batai, prūsinukė – išeiginė skarelė, macnumas – stiprumas, lelijavi – violetiniai, balijukė – vonelė, šliobukės – suknelės, būželis – vabalėlis, abrozdukas – paveiksliukas.
Rašytoja B. Jonuškaitė perskaitė neilgą fragmentą iš „Marantos“. A. Ruseckaitė pastebėjo, kad aktoriui būtų sudėtinga skaityti tokį tekstą, kuriame tiek daug dzūkavimo...
Vakaro moderatorė pasakojo, kad ji su Birute buvo sutarusios vienodai dažyti plaukus, bet  dabar P. Bražėnas pavadino ją žilagalve jauna moterimi. O kaip galima pavadinti ją, Aldoną Ruseckaitę? P. Bražėnas atsakė – jauna raudonplaukė moteris.
D. Kajokas šmaikštavo, kad nesitarė su Birute vienodai dažyti plaukų, bet nusidažėm.
Jam atrodo, kad šis romanas turėjo verpetuot Birutės galvoj jau nuo jaunystės. Jis išbūtas, išlinguotas. Kai tik pradėjo skaityti, romanas neprilipo. Paskui D. Kajokas susapnavo sapną, kuriame regėjo moterį, panašią į Birutę. Ji pasodino jį prie stalo, kur buvo daug agurkų. Vėliau sėdo ir perskaitė romaną. Jį galima skaityti įvairiai. Susidaro toks įspūdis, kad daugelis faktų jame iš tikrųjų tikri. Puikūs moterų charakteriai. Dominyka, Saulė, Rasa...Vyrai pasiduodantys, turintys moteriškų savybių. Romaną „Maranta“ galima skaityti kaip matricą pasidėjus Jobo knygą. Dominyka panaši į Senojo Testamento dievą. Ji valdinga, turi ir tamsiąją pusę. Pirmojoje romano dalyje Jobo drama neišspręsta. Lieka įdomių mįslių...
B. Jonuškaitė nudžiugo, kad D. Kajokas pastebėjo, jog romanas nešiotas nuo dešimties... Tada nė nesapnavusi apie tai. Vieni rašo pagal planą, o aš rašau nežinodama. Pirmą mintį ilgai nešioju. Rašytoja pasakojo apie vaikystę, kai gyveno prie labai ilgo ežero, apie tetą, kuri turėjo pulką vaikų, o viena dukra labai daili buvusi. Ji draugavo su kaimynu, o paskui su kažkokiu diedu. Jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Lyg ir yra prototipas, bet istorija kitokia...
A. Ruseckaitės paklausta, ar ruošiasi rašyti antrą dalį, B. Jonuškaitė prisipažino, kad rašanti pliūpsniais. Parašo ir padeda, jie turi pagulėti. Ji rašanti naktimis, vakarais, savaitgaliais... Jei neateitų iš viršaus pliūpsnis, nieko ir neparašytum. Tiesiog ateina ir parašai. O antroji dalis? Kaip bus, taip bus.
Rašytojas P. Palilionis sakė, kad įtartinos moralės žmogaus akimis, rašytoja B. Jonuškaitė yra moteriškai elegantiška ir baltušiškai talentinga. Pažymėjo, kad rašytoja dar ir ruseckaitiškai darbšti. P. Palilionis dovanojo dovanų ir P. Bražėnui, ir B. Jonuškaitei.
Vakaro pabaigoje būta daug sveikinimų, padėkų, dovanų ir gėlių.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal