Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
sausio
2018
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE LAIKO PATIKRINTŲ TRADICIJŲ NAUDĄ

Metų pabaiga. Viena vertus, tai džiaugsmingas, bet kartu ir šiek tiek melancholiškas artėjančių didžiųjų švenčių laukimo laikas. Kita vertus, visiems įstaigų darbuotojams gruodžio viduryje prasideda neišvengiamų ataskaitų už per metus nuveiktus darbus pildymas, kuris papildomo džiaugsmo tikrai nesuteikia. Tačiau, pasirodo, yra ataskaitų, kurios gali būti malonios jas girdintiems ir net atsiskaitinėjantiems. Kažkas panašaus stebėtinai reguliariai, neatsižvelgiant į jokius gamtos ar visuomenės kataklizmus, jau daugiau kaip dvidešimt metų iš eilės gruodžio viduryje įvyksta Maironio namų Didžiojoje svetainėje per tradicinius Moterų kūrybos vakarus. Tai, kad šie vakarai tapo tradicija, be jokios abejonės, yra rašytojos ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės nuopelnas. Turbūt šių renginių organizavimas jai tapo principiniu asmeniniu įsipareigojimu. Jeigu pridėsime tarpukaryje – 1930, 1935 ir 1937 metais – įvykusius pirmuosius Moterų kūrybos vakarus, tai šiųmetinis – gruodžio 13 dienos renginys, tapo jubiliejine 25-ąja Kauno moterų rašytojų ir literačių ataskaita už kūrybinius metus.
Vakaras prasidėjo kiek netikėtai: Aldona Ruseckaitė nepiktai paburbėjo, kad neatsirado nė vieno vyriškio, kuris būtų apsiėmęs atlikti vakaro vedėjo pareigas, todėl ji negalėsianti atsipalaiduoti ir pasijusti tikra šventės dalyve. Salėje buvę vyriškiai po tokio pareiškimo ir toliau sėdėjo kukliai suglaudę ausis ir, kaip ir dera šiuolaikiniams vyrams, niekaip nereagavo į iššūkį. Kaip parodė visa tolimesnė vakaro eiga, jie elgėsi teisingai, laikydamiesi senos geros tradicijos – atiduoti visą vadovavimą į patikimas moteriškas rankas. Svarbiausia, jie nesimaišė po kojomis ir jiems nepavyko, dėl įgimtos koordinacijos ir improvizacinių gebėjimų stokos, suardyti kiekvieno gero vakaro pagrindo – jo ritmo. Renginys praėjo dinamiškai, be nejaukių pauzių. Netrūko artistiškumo, emocinio įtaigumo, atvirumo ir moteriškos paslapties dermės ir – svarbiausia – geros kūrybos. Pasiteisino ir sena gera tradicija pasisakymų eiliškumą nustatyti burtų keliu – traukiant lapelius su vakaro dalyvių pavardėmis. Atsirado netikėta papildoma intriga ir laisvė improvizacijoms.
Dvi valandas dešimt minučių (sąlygiškai neilgai) truko keturiolikos Kauno literačių, dviejų aktorių (Olitos Dautartaitės ir Daivos Škelevaitės) ir smuikininkės Kristinos Katavičiūtės kūrybiniai benefisai. Aktorės, kaip joms ir dera, paskaitė Salomėjos Nėries, Liūnės Sutemos ir Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių. Tik O. Dautartaitė kiek viršijo įgaliojimus, nes paaiškėjo, kad ji neįtraukta į išankstinį vakaro dalyvių sąrašą, o, be to, dar pasidalino asmeninėmis įžvalgomis apie garderobo ir vyriškių derinimo meną. A. Ruseckaitės įsaku, visos vakaro dalyvės turėjo ne tik paskaityti savo kūrybos, bet ir papasakoti apie įsimintinus ir svarbius besibaigiančių metų įvykius, t. y. pateikti savotiškus įrodymus, kad gyventa. Neturiu teisės šiame straipsnelyje komentuoti vakaro dalyvių perskaitytų savo kūrybos fragmentų. Be abejo, jie visi buvo palydėti šiltais gausiai susirinkusios publikos plojimais. Kiek nelauktai šiais metais skaitytuose kūriniuose vyravo minorinė tonacija. Net visuotinai pripažintos linksmuolės – vaikų poetės Zita Gaižauskaitė ir Zenė Sadauskaitė – savo pasirodymui pasirinko intymius, moteriškų išgyvenimų kupinus eilėraščius. Tik Daiva Čepauskaitė, paskaičiusi keletą gražių ir vieną baisų eilėraštį iš pirmosios savo eilių knygos vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“, sukėlė juoko bangas auditorijoje.
Dabar keletas vakaro dalyvių įrodymų, kad gyventa. Zitai Gaižauskaitei įsimintinas metų įvykis buvo nusilaužta koja; Egidijai Šeputytei – nauja psichoterapijos studija kardinolo Vinco Sladkevičiaus namuose (E. Šeputytė yra profesionali psichoterapeutė); Juttai Noak – dalyvavimas tarpkultūriniame renginyje Hamburge, kuriame ji skaitė savo eiles lietuviškai; Tautvydai Marcinkevičiūtei – poezijos knyga „Mano poe(ma)ma“ ir išleistos jos išverstos Sylvia Plath eilės; Irnai Labokei – naujos knygos laukimas (ji taip ir nebuvo išleista); Nijolei Raižytei – išgelbėtas laukinis kiras; Linai Navickaitei – džiaugsmas, jei koks eilėraštis nusileidžia; Violetai Židonytei – trys naujos jos kūrinių parodos ir sonetų vainikų knyga „Šermukšnis tas gyvenimas“; Raimondai Mikuckytei – pirma vieta marinistinių eilėraščių konkurse; vakaro debiutantei Rebekai Unai – džiaugsmas 2017 metais išleidus net tris naujas knygas paaugliams. Tuo tarpu A. Ruseckaitė užmiršo, kad tik prieš kelias savaites išėjo jos biografinė knyga apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“ ir pažadėjo dar įkyrėti, nes iki metų galo turi būti išleistas kalendorius su jos nuotraukomis ir tekstais.
Sujaukti ritmingą renginio eigą vakaro pabaigoje bandė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis. Jo negrabūs pasiteisinimai, kodėl vakare tiek nedaug kolegų vyrų (atseit jis elektroniniu paštu išsiuntinėjo įsakymą sėdėti namuose prie darbo stalų ir rašyti, nes moterys savo kūrybos gausa ir kokybe juos tuoj aplenks), sukėlė tik juoką ir tylų murmėjimą. Bet galų gale pirmininko buvo pasigailėta, nes įžeistą moterų orumą jis sugebėjo užglaistyti kibiru rožių vakaro dalyvėms.
Pabaigoje norėtųsi vakaro dalyvėms palinkėti 2018 metais ne tik kūrybinės sėkmės, bet ir paprastų moteriškų džiaugsmų ir pergalių, apie kurias nebūtina atsiskaitinėti per Moterų kūrybos vakarus.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
nuotrauka Zenono Baltrušio 

Visa galerija
Atgal