Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE KLAUSINĖTOJUS IR „INTERVENTUS“

Smalsumas yra turbūt labiausiai paplitusi žmogiška silpnybė, bet tikrai ne nuodėmė. Kažkuria prasme smalsumas yra net žmonijos progreso varomoji jėga. Žinoma, reikia gebėti atskirti banalųjį buitinį nuo kūrybines žmogaus galias stimuliuojančio smalsumo. Neabejoju, kad žmonės, kuriuos labiausiai domina, ar Kembridžo hercogienė vėl laukiasi ir kas yra tokios žvaigždės kaip Natalija Bunkė naujasis draugas, kovo 6 dieną tikrai nedalyvavo Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykusiame kauniečio kultūros žurnalisto (ir poeto, šiame amplua žinomo kaip Vidmantas Elmiškis) Vidmanto Kiaušo pokalbių knygos „Įsiklausymai“ sutiktuvėse. Ši knyga – tai 32 V. Kiaušo pokalbiai „su žinomais menininkais, pelniusiais Nacionalinę kultūros ir meno premiją, su plunksnos sesėmis ir broliais, taigi su kultūros pasaulio asmenybėmis, keliančiomis susidomėjimą.“ Knygos autoriaus (ne sudarytojo – tai akcentavo vakaro dalyviai) smalsumas buvo nukreiptas ne į šeimynines, buitines, t. y. išorines arba fasadines klausinėjamos asmenybės gyvenimo aplinkybes, o į kalbinamo menininko pasaulėvokos individualiąją esmę.
Vakaro vedėja – rašytoja Aldona Ruseckaitė –  turėdama omenyje V. Kiaušo pagarbą ir diskretiškumą knygos herojams, pavadino jį klausinėtoju, o ne interventu (interviu, o ne okupacijos prasme). Paminėjo ji ir kitą bruožą, kuriuo V. Kiaušas labai skiriasi nuo interventų – tai jo profesionalumas, pasireiškęs atsakingu pasiruošimu pokalbiams. Jis pasikaustė visur, kur reikėjo – moksle, operoje, skulptūroje, tekstilėje. Laikinai tapo dailininku, fotografu, režisieriumi ir t. t. Savo ruožtu A. Ruseckaitė V. Kiaušui surengė trumpą apšilimą – uždavė keletą improvizuotų klausimų, kad ir jis pajustų, ką reiškia būti klausinėjamų žmonių kailyje. Iš V. Kiaušo atsakymų paaiškėjo, kad jis neužkabinėja praeivių gatvėse, kad niekada nepasitraukė iš Nemuno, kad jo credo yra gyventi ir jam viskas įdomu po šia saule, kad yra egoistas, o pagrindinė yda – bambėjimas, kad jaunystėje stipriai šėliojo ir t. t.
Knygos leidėjos – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos – vyriausias redaktorius Valentinas Sventickas vėl sugrąžino vakarui reikalingą rimtį ir apibūdino pokalbių žanro knygų rašymo ir leidimo ypatumus. Jo nuomone, tokios knygos vertingos mažiausiai dviem aspektais: jos tenkina mūsų norą sužinoti, ką galvoja ir svarsto didieji menininkai, o ne bulvarinės žvaigždės. Antrasis aspektas – socialinis ar sociologinis – išliekamosios vertės momentas ateityje dirbsiantiem mūsų kultūros tyrinėtojams. Šių knygų autoriai gali pasirinkti du kelius: ypatingas įsigilinimas į autorių ir jo kūrybą (šio metodo pavyzdžiu V. Sventickas nurodė Gražinos Ramoškaitės-Gedienės knygą „Pokalbiai apie poeziją“ (1984 m.) ir lygiavertė partnerystė, kai klausinėtojas pats generuoja savo tezes (pavyzdys – Jūratės Stauskaitės knyga „13X13: Trylika klausimų trylikai vyrų“ (2006 m.). V. Sventicko nuomone, V. Kiaušas santūriai klausinėja, bet labai rimtai pasidomi ir nesiveržia į intymias sritis, neprovokuoja atsivėrimų. Pasauline šio žanro viršūne V. Sventickas laiko J. Eckermann‘o pokalbius su Goethe, kuriuose atsiveria kita gelmė. V. Kiaušui V. Sventickas pusiau juokais palinkėjo susirasti Goethe Lietuvoje.
Iš 32 V. Kiaušo knygos herojų gera dešimtis tą vakarą buvo salėje. Vieni iš jų  – Donaldas Kajokas, Daiva Čepauskaitė, Jurgis Gimberis, Algimantas Aleksandravičius, Petras Palilionis ir Rimantas Marčėnas – aktyviai reiškėsi ir prie mikrofono. Kiti – Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis, Aleksas Dabulskis, Leonas Gudaitis, Leonas Strioga – pagerbė knygos autorių tiesiog savo buvimu vakare. Rašytojai ir aktorei Daivai Čepauskaitei teko ypatinga misija – ji perskaitė keletą pastraipų tų autorių, kurie jau negali pasisakyti (išėjo Anapilin) – Vytauto Čepliausko, Alfonso Maldonio ir Augustino Savicko. Beje, kaip pajuokavo A. Ruseckaitė, pats geriausias Vytauto Čepliausko kūrinys – jo dukra pianistė Šviesė Čepliauskaitė keliais profesionaliai atliktais kūriniais puikiai ornamentavo vakaro eigą. Šmaikštusis Jurgis Gimberis pareiškė, kad ši knyga vertinga jau vien tik tuo, kad aš ten papuoliau –  lyg būčiau iškaltas granite ir perskaitė savo humoreską – interviu parafrazę. Savo ruožtu Donaldas Kajokas žaidė posakio skaitytojas yra kvailas, bet jis viską supranta parafrazėmis. Rimantas Marčėnas pastebėjo, kad jau vien tik suformuluoti patį klausimą reikia didžiulio meistriškumo, o Petras Palilionis bandė atsidėkoti knygos autoriui, visų akivaizdoje apdovanodamas pastarąjį įvairiais vaisiais, daržovėmis ir gėrimais.
Kai pagaliau prie mikrofono priėjo pats knygos autorius, daugelis turbūt pajutome, kuo šis impozantiškos išvaizdos vyriškis galėjo pelnyti tokį klausinėjamų menininkų pasitikėjimą. Mažakalbis ir kuklus, jis akcentavo, kad yra tik paprastas kultūros žurnalistas – tarpininkas tarp jūsų ir iškilių mūsų kultūros asmenybių. Padorumas – štai ta būdinga (ir reta žurnalistikoje)  Vidmanto Kiaušo knygos Įsiklausymai ir jo paties savybė. Autorius trumpai papasakojo ir knygos gimimo istoriją – per 18 jo žurnalistinio darbo metų Nemune, Šeimininkėje, Laikinoje sostinėje ir kituose leidiniuose susikaupė šimtai daugiau ar mažiau vertingų jo pokalbių-interviu tekstų, kuriuos, atsijojęs ir skatinamas dukros Mildos bei Valentino Sventicko, sumanė išleisti atskira knyga.
Beje, vienas iš knygos herojų-personažų – fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius tą patį vakarą muziejaus mansardoje atidarė savo personalinę parodą „Tango“. Jo žodžiais, mes (su V. Kiaušu) daugmaž sielovagiai. Tik jis sielas vagia klausimais, o aš vaizdu.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal