Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE JUBILIEJINĮ POETO R. KETURAKIO VAKARĄ

Pavasario lygiadienį Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo švenčiamas poeto, vertėjo, eseisto, žurnalisto, redaktoriaus, VDU garbės daktaro Roberto Keturakio 80-mečio jubiliejus. Maironio lietuvių literatūros muziejus kartu su Pasaulio lietuvių centru surengė jubiliejinį vakarą. Jo metu buvo pristatyta nauja poeto R. Keturakio knyga „Tiktai akimirkos“. Dalyvavo R. Keturakis, doc. dr. Inga Stepukonienė, Pasaulio lietuvių centro vadovas, leidėjas Valdas Kubilius, aktoriai Doloresa Kazragytė ir Saulius Bagaliūnas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis. Renginį vedė rašytoja, muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Prieš vakarą garbus poetas apžiūrėjo parodą „Eikime veidu į saulę...“ bei parodą „Viršūnių paukštis“, skirtą kunigui R. Mikutavičiui. Džiaugėsi parodomis, gyrė ir dėkojo.
Maironio muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė pasakė labai gražią prakalbą mielam Robertui –  „Turėtų būti laimingas...“ „Augęs tarp šešių sesių... Išnykimas jam negresia... Pridygę giliukų... Monografija apie Robertą sveria kilogramą. Mokslininkė Inga sudėjo visus taškus. Kiek R. Keturakio redaguotų, kiek palaimintų... Turėtų būti laimingas... Kiek skaitančių... Turėtų būti laimingas...  O ar laimingas poetas paaiškės...“
Doc. dr. Inga Stepukonienė kalbėjo apie įspūdingą poeto sukaktį. R. Keturakis nepaprastai praturtino mūsų literatūros lobyną. Jis nuostabus jaunųjų talentų globėjas. Niekada nepraėjęs pro liūdintį žmogų. Debesų žmogus. VDU leidyklos redaktorius. Palydėjęs kelionėn begalę knygų. R. Keturakis, gavęs garbės daktaro vardą, sugebėjo padėkoti ir valytojai... „Mes visada esame tik galimybė...“ I. Stepukonienė sakė, kad ją su poetu R. Keturakiu susiejo Suvalkijos žemė. Ten, kur gimė poetas, lankėsi P. Vaičaitis, J. Basanavičius... Jonučių mokykloje yra Roberto Keturakio kabinetas. Jo auklėtoja Ona Kurtinaitienė, sulaukusi garbaus amžiaus, ragina Robertą būti geram. Anot I. Stepukonienės, tas kraštas, iš kurio kilęs R. Keturakis, vargu, ar beturės kitą tokį poetą. Ką gali tylus poeto žodis? I. Stepukonienė sakė, kad tik vakar pasirodė R. Keturakio knyga „Tiktai akimirkos“. Joje – esmingi atradimai. Knyga daugiaplanė. Motina, tėvas, jaunystės šėlionės... Knygoje apibendrinama visa gyvenimo pilnatvė. R. Keturakio kūrybos tyrinėtoja teigė, kad knyga „Tiktai akimirkos“ – giedriausias, šviesiausias poeto rinkinys. R. Keturakis poetizuoja skaidrų ilgesį. Svarbi tautos pasaulėjauta, kalba, praeitis ir ateitis. „Šita žemė mūsų, ji nepraskolinta...“ Koks gražus poeto ėjimas veidu į saulę... I. Stepukonienė ragino eiti veidu į saulę...
Vakare muzikos nebuvo, poeto eilėraščius pirmoji skaitė aktorė D. Kazragytė. Ji prisipažino, kad nežinojo apie Roberto jubiliejų. Poetas tiesiog paskambino ir paprašė paskaityti eilėraščių. Aktorė kalbėjo apie savo vaidmenį – Astridą Lindgren, kuri laipiojo po medžius... Aktorė linkėjo R. Keturakiui šią vasarą įlipti bent į du medžius. Poetas pažadėjo įlipti į tris... D. Kazragytė skaitė R. Keturakio eilėraščius apie mamą. „Aš seseriai pamelavau pasakęs / kad nemačiau pasenusios Mamos / nepastebėjau jos žilų kaselių /viršugalvy prispaustų šukom išlenktom / Nejaugi akys jos išbluko / lyg pradalgėj žiedai vosilkų; neįmanoma / įžvelgt kaip dangiška spalva išnyksta / ir lieka vien užuomina jog švietė / šilta bedugnė melsvuma / jaunų Mamos akių ir neatsimenu / kaip skaudžiai atsiduso ir pravirko / sesuo šukuodama Mamos besvorę galvą – / jau paskutinį kartą Paprašiau / kad kaseles prispaustų šukom išlenktom – vieninteliu Mamos papuošalu O ne / aš nemačiau pasenusios Mamos / ir nejutau kaip mūsų būtyje / nusidriekė šešėlis juodas Man lengviau / Aš nemeluoju: aš sapnuoju jauną / mūs Mamą glostančią savų vaikų / pražilusias sunkias našlaičių galvas / Sudie!“
Rašytoja A. Ruseckaitė prisipažino, kad R. Keturakis jai kaip kunigas. Susitikusi jį taip visados pagalvoja…
Pasaulio lietuvių centro vadovas, leidėjas V. Kubilius pasakojo apie R. Keturakio knygą „Tiktai akimirkos“, išėjusią prieš kelias valandas. „Robertas – mūsų mokytojas“. V. Kubilius kalbėjo apie tai, kiek jaunų rašytojų R. Keturakis padrąsino, pamokė. Tai žmogus, kuris turi ką duoti. R. Keturakio knygos  –  paminklas mūsų tautai, mūsų kultūrai. „Esu snarglius prieš tokį gražų Roberto amžių… “ R. Keturakis – daugybės knygų redaktorius, recenzentas, ypatingai darbštus žmogus… Knyga „Tiktai akimirkos“ – vainikas nueito kelio. Kiekvienas kaunietis turi turėti Roberto knygą…
Aktorius S. Bagaliūnas skaitė eilėraščius iš poeto naujosios knygos. Jis teigė, kad Roberto poezija „tiesiog prilimpa“. Kitaip neįmanoma…
Garbusis poetas R. Keturakis prisipažino, kad norėtų pakalbinti visus, atėjusius į jo jubiliejinį vakarą. Pakartojo savo Karalienės pasakytus žodžius: „Tik nepasirodyk kaip kriukis.“ Poetas nenorėjo atskleisti, kas vyksta jame. Dėkojo tėvams, broliams, seserims. Visiems. R. Keturakio anūkytės Mildutė ir Ugnytė nuolatos seneliui primena, kad jis yra amžinas. Poetas sakė, kad jis iš tokios kartos, kuri pradėjo suvokti pasaulį nuo penkerių metų. Kalbėjo apie Lietuvą, apie Sąjūdį, kurį palygino su drugeliu… Poeto kalba – pamokslas iš kelių dalių. Apie bolševikinį pragarą, nužmogėjantį pasaulį, vaiko akimis pamatytus lavonus… Nuogi, žaizdoti, išniekinti. Garliavos stribų per speigą nužudyta mergaitė, iškėlusi ranką lyg pasiduotų.  Ne. Ji nepasiduoda. Poetas kalbėjo apie Jobo knygą, kurią skaitė gal penkis kartus… „Kodėl apleido Dievas? Aš paduosiu Dievą į teismą.“ R. Keturakis sakė, kad labai ilgisi mirusių savo brolių, kuriuos norėtų apkabinti…
D. Kazragytė prisipažino, kad jos gyvenime svarbiausi žmonės yra trys – muzikos mokytoja iš Telšių, režisierius V. Čibiras ir R. Keturakis. Be Roberto nebūtų Doloresos knygų. Aktorė paskaitė poeto eilėraščių ir priminė, kad nepamirštų kartu su Monika įlipti į medį…
A. Ruseckaitė kalbėjo apie Suvalkiją, kur viskas buvę kitaip. Čia ir vaikai žinojo apie stribus, partizanus, o kitur būta daug nežinojimo…Vėliau ji pakvietė kalbėti V. Kiaušą-Elmiškį ir klausė jubiliato, ar jis priimtų dovaną – brangų šveicarišką laikrodį?
Lietuvos ršytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis sakė, kad „situacija kebli“. „Mano laikrodis šveicariškas. Gavau per jubiliejų.“ Vėliau šnekėjo apie naująją Roberto knygą. „Tą knygą parašė labai jautrus žmogus. Jo kalbėjimas toks jaukus…“ Vidmantas sakė, kad žūtbūtinai reikia išimti iš maišelio tris knygas. Jis pasakojo, kad Roberto vis klausiąs, kada jis parašys memuarus. Robertas nieko aiškaus nepasako. Neaišku, ar jis rašo, ar nerašo. Tuomet V. Kiaušas-Elmiškis ištraukė knygą – Robertas Keturakis „Memuarai / pirmas tomas“. Bet vieno tomo juk mažai. „Robertas darbštuolis“. Vidmantas ištraukė antrą knygą – „Robertas Keturakis / Memuarai / antras tomas.“ „Robertas – vyras pačiame smagume. Robertai, rašom trečią tomą...“ Ištraukė ir trečiąjį tomą. Reikia pridurti, kad visų tomų dar balti lapai, jie tušti…
Aktorius S. Bagaliūnas sakė, kad eilėraštį galima perskaityti, padainuoti, iškalt atmintinai, perrašyti,  galima pavogti, prisiminti jį iš vaikystės. Aktorius prisipažino, kad vagia frazes iš R. Keturakio eilėraščių. „Poetai padeda man gyvent, įvardint save.“
Vėliau buvo „išgryninta scena“, joje liko R. Keturakis ir Maironis. Poetas skaitė eilėraščius, šnekėjo apie savo seseris, kurios labai gražios ir nori būti mylimos…
Jubiliejinio vakaro pabaigoje poetą, mūzų numylėtinį  R. Keturakį sveikino Kauno rašytojai, gerbėjai ir gerbėjos. Su aštuoniasdešimtuoju pavasariu, poete, debesų žmogau!

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal