Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

APIE J. ŽĄSINAITĖS KNYGĄ „AZURITIJOS KARDINOLAI“

Snieguotą gegužės pavakarę Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko rašytojos Jurgos Žąsinaitės knygos „Azuritijos kardinolai“ pristatymas. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Kartu su knygos autore dalyvavo VDU Lituanistikos katedros profesorė Dalia Kuizinienė, rašytojas Gasparas Aleksa. Vakarą vedė muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.
J. Žąsinaitė – rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Jurgos pirmoji knyga – apysaka „Akmeniniai Avondalio namai.“
A. Ruseckaitė vadino rašytoją vardu, o ne ponia. Ji sakė, kad Jurga labai domisi senąja literatūra, ypač ją domina Gardino miestas. Pradėjus knygą skaityti, norisi baigti. Ji nepaleidžia. Perskaičius knygą, kyla daug klausimų. Knyga labai gyva. Tai jos pliusas. Ji vientisa. Labai žavi kalba. Jurga kaip kokia Žemaitė kuria žodžius. Knyga labai aktuali.
J. Žąsinaitė sakė, kad važiuojant į Kauną, kilo didelė audra. Manė, kad nepasieks Kauno. Šis miestas jai labai svarbus. Jurga iš Rubikių važiuodavo į Kauną. Muziejus jai kelia šviesius jausmus. Džiaugėsi, kad vakare dalyvauja Dalia ir Gasparas.  Kaip atsirado romanas? Kad nenusibostų mokslinė veikla, rašė ir kardinolus. Rašė dešimt metų. Kūrinys daugsyk taisytas, perrašytas. Yra užkliuvusi kalba. Romanas buvo nuneštas į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą, o ten iškelta sąlyga – pataisyti kalbą. Kas bus, jei padarysiu ją norminę?  Knygos redaktorė labai saugojo kalbą, tarėsi su kalbininku A. Pupkiu. Rašytoja J. Žąsinaitė prisipažino, kad ji labai myli kalbą. Romane daug žodžių atsiradę iš dialektologinių praktikų. Labai kalbinga buvo ir rašytojos močiutė. Rašytoja G. Adomaitytė rašė, kad jos neglumina romano „Azuritijos kardinolai“ kalba. Jurga prisipažino, kad ji yra lėtaraštė. Per dieną parašo vieną puslapį. Paklausta apie pavadinimą, rašytoja sakė, kad Azuritijos iš tikrųjų nėra. Tas kraštas gali simbolizuoti bet ką. Tai gali būti ir Airija, ir Anglija, pavadinimas sudėliotas iš atskirų raidžių. Romanas ne fantastinis kūrinys. Jame dvi siužetinės linijos.
Profesorė D. Kuizinienė sakė, kad atrado šią knygą. Labai ja džiaugiasi. Skaitant norėjosi knygos pavadinimą perfrazuoti – Azuritijos kronikos. Skaitant reikia atsiriboti nuo migrantinių tekstų. Knyga įtraukianti, gyvi dialogai, intriga. Jurgos romane atsiranda daug naujų kontekstų. Autorė puikiai jaučia kalbą. To galima jai pavydėti.  Knyga ne tik apie emigraciją, bet ir apie vienatvę, apie savęs pažinimą. Kultūriniai intertekstai išplečia romano kompoziciją. Romano pabaiga tarsi sudėlioja fragmentuotą istoriją į visumą. Pabudusi išvydau Sibę. Ji neslėpė savo mėnuliškų akių ir Traklio rinktinėj įdėto dokumento, išduodančio, kad ji seniai mirusi. Leido suprasti, kad turim išsiskirt. Tikriausiai ne visam. Kol vėl užsimanysiu ką nors augint. Galbūt ne Azuritijos, lygiadienių, o ilgesio, senatvės ar užmaršties akvariume. Tada ji sugrįš – kaip judesys, emocija, tyla, dar negirdėtas garsas. Privers pamiršti, kas įsiminta, išbudins, kas užmiršta. Vienu metu bus šiapus ir anapus. Kalbės krikštamotės, motinos, Liusi, raganos balsu. Barstys skirtingų istorijų fragmentus, pasakos apie savo, mano Azuritiją. Tas padrikas istorijas turėsiu surinkti, sudėlioti į laiko skalę, kad matyčiau sąlyčio taškus, kad suprasčiau Sibės tiesas – jos dar ilgai supsis drykstančiam voratinkly, kyšos skirtukais Traklio rinktinėj, ilsėsis ant sustojusio laikrodžio rodyklės.
Rašytojas G. Aleksa atsiduso – ak, jūs mokslininkės, norit knygą paversti magistro darbu... Jis įteikė Jurgai raudonų rožių puokštę. Gasparas sakė, kad knyga apie šiandienos pasaulį. Apie mūsų žmones, kurie išvažiuoja į svetimą šalį. Tų sibių daug... Romane svarbios tikėjimo ir meilės paieškos. Moteris, atvykusi iš sovietinio krašto, neturi ryšio su Dievu, tai ji sužmogina žuvytes. Ji mato savo vienišystę. Akvariumas tarsi atspindys savo gyvenimo. Žmogus, nutolęs nuo Dievo, Azuritijoje tarsi kuria naują religiją, į kurią norisi atsiremti. Ar Pelagija dvasinga? J. Žąsinaitė sakė, kad čia sunkus klausimas. Ji nepasiduoda Liusi likimui, siela išlieka ir gali pakilti. Ją gelbsti ironija. Pelagija dvasinga. Dar romano autorė kalbėjo apie asmeninius dalykus, kurių esama romane. A. Ruseckaitė klausė, ar galima parašyti tokį romaną, jei nebuvai emigracijoj? Anot, Jurgos, jis būtų kitoks. Ji prisipažino, kad tremties dalykai jai buvo girdėti nuo pat vaikystės. Emigracija ir tremtis skiriasi.
Vakaro pabaigoje rašytoja perskaitė dar vieną romano „Azuritijos kardinolai“ ištrauką.

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal