Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugsėjo
2018

APIE GYVENIMĄ IR ĮVAIRIUS JO ŽVĖRIS

Kartais taip reikia dienų, kurios išplėštų iš kasdienybės ir rutinos, atneštų netikėtų potyrių, nelankiusių vakar ir užvakar. Ypač tai svarbu muziejuje, kaupiančiame istorijos paženklintas vertybes ir tyrinėjančiam jau buvusius, susluoksniuotus dalykus. Balandžio 24 d. rytą Palemono gimnazijos moksleiviai ėjo į šiek tiek kitokią, neįprastą pamoką S. Nėries memorialiniame muziejuje. Ir tai buvo gyvas, nuoširdus pokalbis su rašytoja Indre Valantinaite. Šį kartą moksleiviams neteko skaityti vadovėlinių tekstų ir tyrinėti portretinės autoriaus nuotraukos – pati autorė pasakojo, skaitė ir skatino klausinėti, domėtis. Patirtimi dalijosi poetė, jau sukaupusi išleistų knygų („Žuvim ir lelijom“, „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“, „Trumpametražiai“), parašytų straipsnių, pelnytų premijų bagažą. Dainininkė, dainavusi roko operose „Ugnies medžioklė su varovais“, „Saulės žemė“, dalyvavusi ne viename radijo ir televizijos projekte. Žurnalistė, kalbinusi daugybę meno pasaulio žmonių, o dabar pati atvykusi pasidalinti. Pirmiausia ypatingu santykiu su šių namų šeimininke Salomėja Nėrimi. Būten jos paslaptingai puslapiais čežanti knyga patraukė dar vos šešerių metų, ne taip seniai skaityti teišmokusią būsimą poetę ir nusivedė į viliojančias poezijos erdves. Indrė įsitikinusi, kad neiššifruojamas, žodžiais neapibūdinamas S. Nėries talentas ir tapo ypatinga trauka, prikausčiusia tada prie visai nevaikiškos knygos, kurios dar negalėjo suprasti – tik pajusti. Tokio talento jėga skatino ir pačią Indrę Valantinaitę nerti į sunkiai suvaldomą, sutramdomą, kartais net kiek bauginančią poezijos realybę, atveriančią kasdienybėje neužčiuopiamus dalykus, gal kiek trukdančią „normaliai“ gyventi, tačiau praveriančią daug svarbesnes duris.
Poetė prisipažįsta, jog asmeninių kasdienybės detalių, jos pačios gyvenimo nuotrupų eilėraščiuose gana daug. Jie ten atsiduria sąmoningai. Tarsi vaikiškuose „sekretuose“ saugiai suguldomi prisiminimui, kad parašytas tekstas suskambėtų nuoširdžiai, būtų sušildytas asmeninės patirties, skausmo ir liūdesio, vis patiriamo džiugesio. Jausminiai dalykai Indrės poezijoje tampa pačiais svarbiausiais – centriniais, tačiau apauginami ir kultūrinėmis detalėmis, iš muzikos, knygų, teatro sugaudytomis ir vėliau rekonstruotomis patirtimis. Tiesa, pats svarbiausias rašymo „metodas“, pasak Indrės Valantinaitės, – stebėti ne tik save, bet ir aplinkinį gyvenimą, sekti kitų žmonių istorijas, likimus. Todėl poezijoje tiek daug kinematografiškų scenų, kurios taupiai, vos viena kita ryškia metafora, perteikia gyvenimo situacijų esmę, kontrastus ir dvilypumą, primena gyvenimo pamokas,  kurias dar teks išmokti. Tiesa, proza poetės nevilioja. Kiek besėstų rašyti tokio teksto, vis tiek parašo eilėraštį. Prasitarė, kad galbūt prabėgus ilgiems metams norės visą savo patirtį išsakyti autobiografijoje.  
Indrės Valantinaitės poezija dažniausiai kritikų įvardijama kaip ornamentuota ir grakšti, savo ypatinga estetizuota stilistika tarsi nukelianti į kitus – praeities – laikus. Tačiau poetė prasitaria puikiai besijaučianti ir dabarties pasaulyje, randanti jame pakankamai grožio ir prasmės. Į savo ažūrinę poezijos kalbą net įpinanti šiandienos pasaulio realijų, šiuolaikinių kalbos frazių, kurios darniai gula į sakinius, tokiu būdu įgaunančius kontrasto įtampos. Moksleivius tai iš karto sudomino ir jie prašė perskaityti bent keletą tokių eilėraščių. O vėliau dar daugiau apie mokyklos realybę, pirmąją meilę... Poetė, į savo pirmąją knygą „Žuvim ir lelijom“ yra įtraukusi eilėraščių, rašytų dar mokyklos suole, todėl puikiai suprantamų ir artimų renginio klausytojams.
Paskutinis Indrės Valantinaitės rinkinys „Trumpametražiai“ kupinas visai kitokios stilistikos ir įžvalgų. Jau persmelktas gyvenimo patirčių, apgaubtas tylios, išmintingos ramybės, tačiau ir kviečiantis prasmingai švęsti gyvenimą, pastebėti gyvenimo grožį, kuris taip sunkiai ir retai sutviska kasdienybės purve.
Rašytoja prisipažino, kad parašytus eilėraščius nedaug taiso, tiesiog ilgai ir kantriai laukia jų pasirodymo, o kai jie ateina neskubinami, ne per jėgą ir be užsakymo, būna pakankamai glotniai sudėlioti iki tol intensyviai veikusių vidinių impulsų.  
O tada pokalbis pakrypo link muzikos, kuri jau nuo vaikystės itin svarbi Indrės gyvenime, poetės kasdienybės ir džiaugsmo derinti įvairias veiklas, gebėjimo susikaupti rašymui, jos požiūrio į takoskyrą tarp rašytojo asmenybės ir kūrybos bei daug kitų svarbių dalykų. Visų tų, kurių jauniems moksleiviams būtinai prireiks jei ne dabar, tai artimiausiu laiku.
 

Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus muziejininkė Audronė Meškauskaitė

Visa galerija
Atgal