Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
rugpjūčio
2018

APIE EVĘ SIMONAITYTĘ

Maironio lietuvių literatūros muziejus kovo 14-osios pavakarę kvietė į prof. habil. dr. Domo Kauno knygos „Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“ sutiktuves. Pernai buvo I. Simonaitytės metai. Rašytoja Aldona Ruseckaitė prisipažino, kad pirmąkart mato tokią knygą – dalykišką, informatyvią, stulbinančią, puikiai parengtą knygą. Tai – lietuvių knygos kultūros ir paveldo tyrėjo, VU dėstytojo, Lietuvos mokslų akademijos nario-akademiko Domo Kauno parengta knyga „Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“. Knygą išleido „Akademinė leidyba“ 2017-aisiais. MLLM knygos sutiktuvėse dalyvavo ir liudijimus skaitė aktorė Daiva Škelevaitė.
Knygos pavadinimo kilmė – iš D. Kauno liudijimo 216-ame puslapyje. Liudijimų rinkėjas norėjo pakalbinti Simonaitytės bendraamžę Etmę Skystimienę, nuvyko į Vanagus, bet ji atsisakė kalbėti. Kita senučiukė papasakojo tiek: Mes buvome ūkininkų vaikai. Etmė Simonaitytė su mažąja Eve – be savo namų. Tai yra, beturtės. Tačiau vaikiškų žaidimų dienomis skirtumo nejautėme. Mes iš tėvų stengdavomės išprašyti saldainių ir jais pavaišinti Evę, kuri tokiais gardumynais labai džiaugėsi. Ji vaikščiojo su lazdomis. Mūsų nuolatinė žaidimų vieta buvo Aukštujų smėlio duobė netoli bažnyčios. Aš buvau smalsi ir visada norėjau sužinoti, kieno vaikas Evė Simonaitikė yra. Ši, paklausta, atsakydavo: „Aš esu Etmės Evė.“
Knygos tiražas jau išpirktas, į Maironio lietuvių literatūros muziejų atvežtos paskutinės aštuonios knygos. Knyga nepaprastai graži. Jos dailininkas Vilniaus dailės akademijos profesorius Alfonsas Žvilius. Anot A. Ruseckaitės, prie knygos dailininkas pridėjo savo talentingas rankas.
Simonaitytė sugrįžta. Maironio lietuvių literatūros muziejus knygą gavo tik šį pirmadienį. Vakaro pradžioje A. Ruseckaitė pasakė kelis dalykus – 1945-ųjų kovą sniego buvo iki langų, aną savaitę MLLM minėjo Vydūno jubiliejų, I. Simonaitytė nemėgo Vydūno, įtarė, kad jis pasislėpęs valgo lašinius... Priekulėje yra I. Simonaitytės muziejus, po rašytojos mirties (rašytoja mirė rugpjūčio 27-ąją), muziejininkės tvarkė jos archyvą šaltą žiemą, prireikė net taurelės...
D. Kaunas sakė, kad Simonaitytė – spalvinga, kontraversiška, išskirtinio likimo asmenybė. Apie ją parašyta daug monografijų, kitokių knygų. Profesorius mėgino paaiškinti, kaip atsirado knyga „Aš esu Etmės Evė“. Koks Simonaitytės vardas? Niekados ji nebuvo Ieva, dokumentuose parašyta Evė, o motina Etmė. Profesorius kalbėjo apie vardų transformaciją, vietovardžius. Aukštujai – tikras pavadinimas.
Profesorius dalijosi įžvalgomis apie atsiminimus, jų rinkimą. Atsiminimai – tai, ką mes patys rašome, fiksuojame subjektyviai. Rašom ne sau, rašom įpėdiniams. Norime būti gražesni, geresni...
Kaip prakalbinti žmogų? Turi išklausyti visą jo gyvenimą, jo istoriją. Kantrybė svarbiausia. Jei jos neturi, prarandi pašnekovą. Esama ir nekalbių žmonių. Reikia prakalbinti. Paklausti apie orą, koks buvo tada, galima pasiteirauti, ar turi savo jaunystės fotografijų. Visai nesvarbu, kad žmogus neturi Simonaitytės fotografijų. Žmonės labai mielai dovanoja senas nuotraukas. Tai labai stebina. Atrodo, liktų vaikams, anūkams, bet ne...
Prof. D. Kaunas prisipažino, kad mokėsi iš bibliografo, knygotyrininko Vlado Žuko. Važiavo sykiu su juo į Kauną pas P. Galaunę, L. Truikį, V. Kuprevičių, R. Antinį užrašyti atsiminimų. Naršėm ir naršėm. Žmonos kokios puikios buvo, jos labai daug papasakodavo, viską žinojo... Vėliau persimetėm į Vilnių. Profesorius Žukas rašydavo į bloknotus. Jų tiek daug. Juose surašyta labai vertinga medžiaga.
D. Kaunas pasakojo, kad parvažiavęs iš atsiminimų rinkimo kelionių su V. Žuku, mėgo užsirašyti tai, kas jam buvo svarbiausia. Sovietmečiu diktofonas nebuvo geras daiktas. Žmogus, pamatęs diktofoną, nenorėdavo kalbėti, išsigąsdavo.
Vienąsyk D. Kaunas aplankė rašytoją I. Simonaitytę. Pasitiko šeimininkė Domutė Rimaitienė. Nedrąsiai pasakiau, ko noriu. Pažintis su Simonaityte tęsėsi keletą metų. Eidavau Vilniuje į jos namus. Klausinėjau apie jaunystę. Jai tik šnekėt!
D. Kaunas ėjo per žmones, kurie pažinojo Simonaitytę, per buvusias rašytojos šeimininkes, iš jų gauta adresų, telefono numerių. Knygoje „Aš esu Etmės Evė“ spausdinami 57 asmenų liudijimai. Tai ne prisiminimai. Iš 57 liudijimų teikėjų gyvų likę tik septyni žmonės. Liudijimai rinkti ilgai, kalbėtojų ratas vis plėtėsi. 1983-aisiais nutraukiau tą užsiėmimą. Laukė kiti darbai...
Knyga „Aš esu Etmės Evė“ kitokia. Turi gana ilgą pratarmę „Ieva Simonaitytė: būdas ir būtis“. Apie Simonaitytę liudija Mažosios Lietuvos lietuviai, menininkai, artistai, muzikologai, dailininkai, žurnalistai, kultūros darbuotojai, mokslininkai, dalykinio bendravimo asmenys, namų šeimininkės ir talkininkės, artimos aplinkos asmenys.
Šioje knygoje spausdinami priedai, laiškai, anot D. Kauno, daug ką paaiškina. Simonaitytė labai nemėgo rašyti užsakomųjų straipsnių apie paukštelius. Ji sakė – parašykit patys! Knygoje „Aš esu Etmės Evė“ stambiu šriftu spausdinamas liudijimų tekstas. Smulkesniu šriftu išspausdinti priedai, dokumentai, laiškai. Galiausiai mano komentarai visai smulkiu šrifteliu. Profesorius gyrė kito profesoriaus, dailininko, grafiko, žemaičio Alfonso Žviliaus darbą. A. Žvilius – vienas žymiausių dailininkų. Knygos puikų dizainą įvertino vokiečiai.
Aktorė D. Škelevaitė skaitė rašytojos, vertėjos, memuaristės D. Čiurlionytės-Zubovienės liudijimą. Sofija Čiurlionienė buvo Valstybinės literatūros premijos teikimo komisijos narė. Ji namo parsinešė Aukštujų Šimonių likimo rankraštį, sakė, kad tai talentingo rašytojo kūrinys. Neabejotinai vertas premijos. Rankraštį ir aš perskaičiau, nuo jo ir prasidėjo mano pirmoji pažintis su Simonaityte. Autorė Kaune pasirodė 1935 m. Atsiimdama premiją 1936 m. vasario 16-ąją, regis, ir pas mus pasisvečiavo. Vėliau Simonaitytė lankėsi dažnai. Čiurlionienė rūpinosi rašytojos kelione į Šveicariją gydytis 1938 metų rudenį. Būta nemažų keblumų: Simonaitytė dalį honoraro, gal daugiau kaip 2 000 litų, paskolino Liudui Girai. Šis, kai pinigus reikėjo grąžinti, ėmė spyriotis. Čiurlionienė jį prispaudė, skolą pagaliau grąžino. Pinigai rašytojai buvo labai svarbūs, nes nuolat gydėsi, vyko į Birštoną ir Čekoslovakiją, sveikatai negerėjant – į Šveicariją.
Liudytojams jokių reikalavimų nekėliau. D. Kaunas džiaugėsi, kad būta puikių pašnekovų. Jam labai padėjo archyvarai, Vilniaus, Kauno, Plungės, Telšių, Gargždų civilinės metrikacijos biuro darbuotojai. Knyga – mažas paminklas tiems, kurie pateikė liudijimus. Kaliniai, Sibiro kaliniai, namų šeimininkės, medicinos seserys... Liudijimų rinkėjas kalbėjo apie Aldoną Nosovaitę, kuri buvo baigusi gailestingųjų seserų kursus. Bendravo su Simonaityte. Buvo Kauno pirmosios tarybinės ligoninės medicinos sesuo, vėliau Kauno muzikinio teatro kadrų skyriaus viršininkė, Komunistų partijos Kauno rajono komiteto darbuotoja, LKP Centro komiteto darbuotoja. A. Nosovaitė savo liudijime pasakoja, kad su Simonaityte susipažino ligoninėje 1946 m. arba 1947 m. Simonaitytė susipažino besigydančiu rusu Saša. Tai mes naktimis pakortuodavome. Mūsų trijulė labai susidraugavo. Tas Saša lietuvių kalbos nemokėjo, bet mes rasdavome, kaip bendrauti. Rašytoja ligoninėje pragulėjo net du mėnesius. Po kiek laiko, regis, net grįžo. Tas Saša Simonaitytę lankė ir namuose.
Profesorius pasakojo apie Simonaitytės tėvą Jurgį Stubrą, seserį Mariją Budriūtę-Šiliauskienę, rašytojos pykčius su ja, norą, kad sesuo kuo skubiau išvyktų į Ameriką. Simonaitytės kietas stuburas, ji niekam nesilankstė. Simonaitytės charakterį formavo patirtas, skurdas, skriaudos, patyčios. Ji buvo kupina ryžto pastovėti už save. Evė ieškojo išeičių. Mums kažkas įpiršo, kad Simonaitytė buvo raudona. Ji nebuvo raudona. Nebuvo komunistų partijos narė. Naciams užėmus Kauną, gestapas areštavo Simonaitytę. Savo knygose ji demaskavo nacių išsigimimą. Rašytojai grėsė konclageris. Atsirado ir užtarėjų. Daug padėjo Sofija Čiurlionienė. Simonaitytė stengėsi išsaugoti paveldą. Rašė raštus A. Sniečkui dėl pavogto paminklo, finansavo Vanagų bažnyčios remontą, vargonus. Knygos „Aš esu Etmės Evė“ pratarmėje rašoma: Jos akyse buvo statoma Vanagų bažnyčia, joje buvo konfirmuota, tarybmečiu dengė nemažą dalį šios bažnyčios mokesčių, apmokėjo vargonų remontą, rūpinosi vitražų saugumu, gynė parapijos ir parapijiečių interesus.
D. Kaunas kalbėjo apie Priekulės muziejų, kur dabar ne muziejus ten, o sandėlis. Daugybė visokių bėdų. Profesorius kvietė visus talkon. Ne valdžios žmogus esu, bet gyvu žodžiu kalbu apie tai. Būtina sugrąžinti Priekulės rašytojos materialiojo palikimo saugyklai muziejaus statusą. Kalbėta ir apie Simonaitytės palaidojimą. Savo testamente ji nurodė, kaip norėtų būti palaidota. Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus, dėl to, kad aš visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas.
O kapo užrašas: Jau lazdą padėjau, kelionė baigta.
Anot D. Kauno, geriausias kapo likimo sprendimas būtų įvykdyti Rašytojos testamentą ir palaikus perkelti į vasarnamio sodelį Priekulėje, paminklą perdavus kuriam nors dailės muziejui. Tai būtina padaryti, to reikalauja padorumas. Padorūs žmonės privalo padaryti taip, kaip troško Evė Simonaitytė.
Knygos „Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“ sutiktuvių vakaro pabaigoje D. Kaunas rodė fotografijas ir pasakojo jų atsiradimo istorijas. Pati rašytoja irgi mėgo fotografuoti. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas didžiulis rašytojos archyvas, yra ir jos fotoaparatas, kuris eksponuotas 2017-aisiais parodoje „Ji buvo Simonaitytė“.

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal