Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
lapkričio
2018

APIE DRAMATURGIJĄ IR TEATRĄ IŠ PIRMŲ LŪPŲ

Rugsėjo 6 d. Juozo Grušo memorialinio muziejaus sode įvyko Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus projekto „Įtekstintas Kaunas“, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, renginys „Istorinės ir šiuolaikinės dramaturgijos refleksija“.
Diskusijos apie šiuolaikinį teatrą ir istorinių įvykių bei asmenybių įprasminimą jame moderatorius režisierius Vytautas Balsys kalbino poetę, Nacionalinio Kauno dramos teatro dramaturgę, aktorę Daivą Čepauskaitę, poetę, dramaturgę, eseistę, romano „Gastrolės“ autorę Dovilę Zelčiūtę ir dramaturgą, prozininką, teatro kritiką, publicistą Gediminą Jankų.
Apie atėjimą į teatrą kalbėjusi D. Zelčiūtė prisipažino, kad ji neatėjo į teatrą, o jame atsirado... Nors taip ir neišsipildė jaunystės troškimas tapti aktore, tėvų – aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus – laiku nukreipta į literatūrą, iš dramos teatro niekada nebuvo išėjusi, jame jaučiasi saugi, nors neabejoja, kad teatras gali ir „išardyti žmogų“. D. Čepauskaitė savo atėjimą iš medicinos studijų į aktorystę, vėliau – į dramaturgiją vertino kaip buvimą savo kelyje, iš kurio neįmanoma pasitraukti.
Režisieriaus V. Balsio pasiūlytomis pokalbio kryptimis – apie sovietmečiu išmoktas pamokas aplenkti cenzūrą ir tuometinio teatro dialogą su žiūrovu, apie šiandienos dramaturgų misiją rasti kontaktą su informacinių technologijų persisunkusia visuomene, apie tai, kaip sudominti ir atskleisti praeities šydą tiems, kurie gimė XXI amžiuje, apie bendražmogiškųjų problemų (ne)aktualumą, apie pramoginio teatro vaidmenį ir (ne)reikalingumą, apie šiandienos teatro magiją, teatrinę išmonę ir jo įtaigą dalijosi mintimis bei savo patirtimi visi trys dramaturgai.
G. Jankus prisiminė savo dramose pagarbiai įprasmintas istorines asmenybes, apie mūsų laikais atsivėrusias galimybes nebekalbėti Ezopo kalba ir meniškai interpretuoti kai kuriuos praeities įvykius, nors ir šiandien neišvengiami vaizduojamų istorijų amžininkų arba jų palikuonių priekaištai ir pastabos. Jis išreiškė įsitikinimą, kad šių dienų teatro ir jam kuriančių žmonių prievolė kalbėti apie heroizmą, tėvynės meilę, apie holokaustą, plačiau atskleisti Lietuvos partizanų temą, teigė, – kol neišmoksime gerbti praeities, niekada nesididžiuosime dabartimi.
D. Čepauskaitė prisiminė savo pažintį ir bendrą darbą su šviesaus atminimo Kauno kamerinio teatro režisieriumi Stanislovu Rubinovu, kuris padėjo jai atrasti dar nežinomą temą ir ji parašė pjesę apie holokaustą Lietuvoje „Duobė" (rež. S. Rubinovo spektaklis „Diena ir naktis“, 2011). Rašytojos ketinimą nebegrįžti prie šios temos sugriovė kūrybinis sumanymas kartu režisieriumi Gintaru Varnu pagal Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesę „Getas“ sukurti spektaklį, kuriame atskleidžiama Vilniaus geto ir jo teatro istorija. Niekada negaliu pasakyti „niekada“ – atviravo kūrėja. Šis spektaklis – pirmoji šio sezono Nacionalinio Kauno dramos teatro premjera. Rašytoja pasidžiaugė, kad šių metų gruodį sceną išvys Agniaus Jankevičiaus režisuojamas spektaklis pagal Juozo Grušo noveles, kad šiame darbe ji talkina režisieriui. D. Zelčiūtė atsigręžė į savo tėvų teatrą, kuris buvo švarus, šviesus ir toks įtaigus. Nepamirštami mažosios Dovilės įspūdžiai, kai jos mamą Danutę Juronytę, įkūnijusią J. Grušo tragedijos „Herkus Mantas“ heroję Kristiną, spektakliuose, vykusiuose Kauno Dainų slėnyje, neša sudeginti. Mergaitė kaskart imdavusi raudoti... O šiandienos teatre turėtų būti aktualizuojamos amžinosios vertybės – meilė, tiesa, Dievas... Kokiomis išraiškos formomis tai būtų įgyvendinta ne taip ir svarbu – kartais vaikštome ratais ir grįžtame prie to paties...
Renginio žiūrovai turėjo progos išgirsti nuotaikingai perskaitytų rašytojų kūrybos fragmentų. G. Jankus prisipažino dramų neberašąs, tad pakvietė pasiklausyti novelės teatro tema – apie Balaganėlio teatro aktorių, D. Zelčiūtė perskaitė tragifarsą „Suoliukas“ arba „Aš mylėjau tave tau nežinant“, o D. Čepauskaitė pristatė antikiniu stiliumi parašytą „Miestelėnų chorą“ pagal J. Grušą („Trys paradoksinės novelės apie švarą“). Baigdamas vakarą, režisierius V. Balsys priminė susirinkusiems pirmąją Daivos pjesę suaugusiems „Pupos“ (2002), kurioje talentingai vaidino Dovilės tėvai. Daugelis žiūrovų dar prisiminė, kad Daivai Čepauskaitei 2006 metais buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius kaip geriausiai nacionalinės dramaturgijos autorei. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis padėkojo vakaro dalyviams už refleksijas ir pakvietė literatūros mėgėjus dalyvauti kituose projekto „Įtekstintas Kaunas“ renginiuose Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir jo padaliniuose. Obuoliais kvepiančiame dramaturgo sode dar ilgai netilo pašnekesiai apie literatūrą, apie netrukus pasirodysiančią knygynuose Dovilės Zelčiūtės poezijos knygą, apie Kauno teatrų premjeras...


Parengė Juozo Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė,
nuotraukos Antano Untydi

 

Visa galerija
Atgal