Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

RAŠYTOJOS ALDONOS RUSECKAITĖS KŪRYBOS VAKARAS

Snieguotą vakarą S. Nėries memorialiniame muziejuje buvo pristatyta Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės rašytojos Aldonos Ruseckaitės romanas „Kaip žaibas“ ir pirmą kartą šiame muziejuje eksponuojama fotografijų paroda „Maironio sodas“. A. Ruseckaitė prisipažino, kad fotografija yra viena iš meditacijos ir poilsio formų. Knygos viršelio fotografija – taip pat autorės darytas kadras. Kadangi pati mėgstanti fotografuoti, tai nenorėjo kito fotografo darbo. Tai – lango fragmentas, parsivežtas iš kelionės po Gruziją, Armėniją, apžiūrėjus jų vienuolynus, bažnyčias, daug kartų nagrinėtas ir pergalvotas vaizdas.   
Kūrybos pristatymo vakarą rašytojai padėjo du profesionalūs menininkai – skaitovas Tautgirdas Ačas ir Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčios vargonininkas Arvydas Paulauskas. Jis pradėjo ir pabaigė šį jaukų renginį skambiomis dainomis. Rašytoja pasijuokė, kad paprastai visus renginius veda pati, pristato autorius, užduoda jiems klausimus, bendrauja, o šįkart atsidūrusi tarsi kitoje pusėje – pati pristatanti kūrinį ir nors aplinka sava, jaučiasi nelabai jaukiai, bet vis tiek džiugu, kad turi du pagalbininkus. „T. Ačas – giminaitis, tai jam tarsi pareiga padėti“, – pajuokavo autorė. Tautgirdas skaitė romano ištrauką, liūdną ir mąslią. A. Ruseckaitė pasamprotavo, kad ši knyga galbūt parašyta per sunkiai, tad jei rašytų pailsėjus, kitas kūrinys būtų kur kas šviesesnis. Bet gyvenimas yra visoks, tad ši tema nėra svetima. Kai aplink vyksta tokie dalykai, kai netrūksta kriminalinių įvykių žiniasklaidoje, tuomet keliam sau klausimus, kaip, kas ir kodėl tai nutinka. Pasaulis verda kiekvieną dieną, tad gali nutikti bet kam bet kas, o mums trūksta atlaidumo, supratingumo. Žmonės vieni kitus vertina kategoriškai ir vienpusiškai, tarsi jie turėtų teisę teisti. Bet juk yra Dievas, tik Jis vienas – teisėjas. Autorė vadovavosi Biblijos išmintimi, tad knygoje rasime citatų iš Šventojo Rašto bei veikėjus bibliniais vardais – Juozą (Juozapą), Mariją, Luką, Matą. Romane tarsi plėtojama sūnaus palaidūno istorija. Kaip toliau gyventi šeimai, kai vienas sūnus paslysta, kaip tėvams ir broliui jaustis, kokios mintys verda. Rašydama A. Ruseckaitė domėjosi daugiau nei paprastais kriminalais, teismais, lankėsi kalėjime. Stebėjo, kaip sunku per teisminį procesą susitikti skirtingų pusių šeimoms, atsiprašyti. Kodėl nesinori to daryti, kur dingsta drąsa? Ir Tautgirdo paprašė paskaityti ištrauką apie tai, kai sūnus Matas važiuoja į kitą šeimą, bando aplankyti, pažiūrėti, kaip jie atrodo, kas jie tokie. „Apie knygą nėra lengva kalbėti“, – prisipažino autorė. „Ji sunkiai rašėsi, veikėja Marija vis neduodavo ramybės, pasąmonėje kalbindavo, kad jų nepalikčiau, kad dar nepabaigta istorija. Ir iš tikrųjų, atsirado vėlyvieji skyreliai, kažkokie papildymai, charakterių išpildymai.“ Knyga nepaleidžia ir skaitytojo. Mintys kaip tie žaibai lekia viena po kitos, bandai atsikratyt įkyrių, baisių... „Kaip žaibas, – sako autorė, – šėtonas įkrenta staiga.“ O fotografijos daug skaidresnės, romantiškesnės... Užfiksuotas Maironio sodas įvairiais metų laikais. Parodoje daug įprastų vaizdų įamžintų iš labai arti, tad jie atrodo visai kitaip, nematytai, net nežemiškai. „Labai patinka mikro dalykėliai. Tik trūksta dešimties fotografijų iš rudens laikotarpio. Bus proga papildyti. Fotografija – svarbus hobis, ypatingas. Pailsiu. Sodelį stebiu visais metų laikais. Esu gamtos žmogus ir visas tas grožis, kurį matau aplink save, keliaudama ar stebėdama pro balkono langą, man suteikia ir ramybės, ir vidinės šviesos“, – pasakojo A. Ruseckaitė.
O mes dėkojame už nuostabius vaizdus, kurie pagyvina bei nuspalvina žiemos metu paslaptingai pritemusią mansardą. Kviečiame Jus aplankyti ir pasigrožėti paroda „Maironio sodas“.

Parengė straipsnį ir fotografavo renginį muziejininkė Asta Vileniškytė

Visa galerija
Atgal