Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
gegužės
2019

AKTORĖ BE BŪTOJO LAIKO...

Septintąjį dešimtmetį J. Grušas buvo tikrų tikriausias teatralas – rašė  dramas, vos ne kasdien lankėsi teatre, „Tulpės“ kavinėje sėdėjo apsuptas aktorių ir teatro gerbėjų, kuriems rūpėjo jo draminėje kūryboje ryškus žmogaus būties, jos prasmės bei galimybių apmąstymas ir ne tik... Aktoriams Rūtai Staliliūnaitei ir Kęstučiui Geniui, dramaturgui Juozui Grušui – teatro žmonėms – Teatro diena būdavo retai pasitaikanti proga stabtelėti per dienų bėgsmą, susitikti su kitų šalies teatrų aktoriais, režisieriais, kūrėjais, pasidžiaugti vienas kito kūrybiniais pasiekimais, aptarti nesėkmes. Tokia diena – vienintelė metuose – tarsi atskaitos taškas, kas per tuos metus nutiko asmeniniame ir teatro gyvenime... Tad ir mes ta proga stabtelėjome: visi kovo 27-osios, Tarptautinės teatro dienos, popietę susirinkę rašytojo Juozo Grušo memorialiniame muziejuje į lituanistės, Kalbos premijos laureatės Violetos Bakutienės naujai paruoštos programos „Šviesa, apsigyvenusi širdy arba sakmė Rūtai Staliliūnaitei...“ pristatymą. Literatūrinės–muzikinės kompozicijos kūrėja išreiškė dėkingumą už garsios bibliotekininkės, skaitovės, knygos „Rūta Staliliūnaitė. Nejaugi tai buvo. Straipsniai. Pokalbiai. Laiškai“ rengėjos ir sudarytojos Dainuolės Kazlauskienės suteiktą galimybę rengiant programą naudotis jos saugomu garsiosios aktorės archyvu.
Daugeliui iš mūsų Rūtos Staliliūnaitės, talentingos teatro ir kino aktorės, kūryba yra tapusi ir pasilieka iki sielos gelmių jaudinančios ir atviros meninės tiesos simboliu... Ji – aktorė be būtojo laiko, nes nuo scenos mums pasakojo apie klasikines vertybes, simbolizavo tyliąją ir prasmingąją Lietuvą. Dramaturgas Juozas Grušas yra sakęs: „Ne taip dažnai pasitaiko aktorių, kurie turi ką pasakyti nuo savęs; paprastai tai tarpininkai tarp dramaturgo ir žiūrovo. Staliliūnaitė – tas retas atvejis. Ji turi savo temą. Ji turi ką pasauliui pasakyti nuo savęs... Ne žodžiais, bet mintimis, žiniomis, asmenybės svoriu...“ O būsima aktorė, dar būdama devyniolikmetė J. Gruodžio muzikos mokyklos teatrinio skyriaus moksleivė, po pirmojo susitikimo su tikra TRAGEDIJA teatre, prisimena, kad šis spektaklis visiems laikams suformavo supratimą, kad teatras negali būti tik pramoga ar poilsis. Sujaudinta ilgam įstrigusios Herkaus Manto replikos, rašė: „Mano Tėvynės žeme, šviesia tavo ateitimi tikiu“ – kai tik atsimenu J. Grušo tragediją „Herkus Mantas“, 1957–58 metais Henriko Vancevičiaus surežisuotą Kauno valstybiniame muzikiniame dramos teatre, taip ir skamba ši replika visa savo galybe ir grožiu. Mat šią frazę liepsnojant pilies kuorams ir šūkaujant pergalę švenčiantiems kryžiuočiams, tardavo savo aksominiu giliai vyrišku balsu Algimantas Voščikas – pralaimėjęs kovą prūsų vadas. Jo mylima moteris sudeginta ant laužo, sūnus paimtas įkaitu, griūva pilies nuodėguliai, o jis – tiki... Tai nepalaužiamas J. Grušo idealizmas, lydėjęs vėliau mane iki pat „BARBOROS RADVILAITĖS“. Nuoširdi aktorės pagarba gaubė dramaturgą ilgus metus – Kauno dramos teatre su „Barboros Radvilaitės“ kūrėjais diskutuojant apie būsimą spektaklį, susitikimuose su Kauno visuomene rašytojo jubiliejų ir kitomis progomis, Grušų namuose, kai Rūta Staliliūnaitė lankydavo jau paliegusį kūrėją. Niekada nepamiršdavo jo pasveikinti Juozinių dieną bent laiškeliu, pakalbindavo telefonu. Pagarbos žodžius Rūta sakė ir atsisveikinat su J. Grušu Kauno Petrašiūnų kapinėse. Kai Lietuva šventė garbiojo rašytojo gimimo šimtmetį, R. Staliliūnaitė Kauno menininkų namuose organizavo nepamirštamų renginių ciklą „Teatro kunigaikštis“, bendradarbiavo su muziejininkais ruošiant atsiminimų vakarus, literatūrinius skaitymus, dalyvavo J. Grušo memorialinio muziejaus atidaryme. Tada vėl susitiko su režisieriumi Henriku Vancevičiumi – „Herkaus Manto“ statytoju...
Violeta Bakutienė savo programoje apžvelgė didžiausio talento ir begalinio darbštumo Lietuvos teatro, kino ir televizijos AKTORĖS gyvenimo, kūrybos, visuomeninės veiklos faktus, papasakojo apie jos neišmatuojamą altruizmą, santykius su kūrėjais, bendrystę su rašytoju, solistu Stasiu Santvaru, ryšį su dramaturgu Juozu Grušu, per gyvenimą neišblėsusią meilę šeimai, išmaniai ir kūrybiškai panaudodama nuotraukas, vaizdo ir garso medžiagą. Filmuotuose siužetuose įprasminti Rūtos Staliliūnaitės ir režisieriaus Jono Jurašo pasisakymai, parodyti spektaklio pagal J. Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“ ir kitų teatro pastatymų, kuriuose nepamirštamus vaidmenis sukūrė Rūta, fragmentai. Garso įrašuose atgijo artistės skaitomi gražiausi Salomėjos Nėries posmai...

 

Parengė muziejaus vedėja Nijolė Majerienė, fotografavo Gileta Banytė.
Kitos nuotraukos iš muziejaus rinkinio.

Visa galerija
Atgal