Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
spalio
2018

AGAPE + PNEUMA = POIESIS

Rugsėjo 20 d. Maironio namų salėje susirinkusiųjų „teismui“ pateikta dar viena nauja knyga – Tado Žvirinskio poezo užrašai „Sunki knyga“, išleista šiemet „Naujosios Romuvos“ leidykloje. Tad su autoriumi kartu buvo ir leidėjas filosofas Andrius Konickis, taip pat literatūros kritikė dr. Ramutė Dragenytė ir pianistė Irma Vidugirienė.
Vakaro pradžioje leidėjas paprašė autorių paaiškinti senąja graikų kalba didelėmis raidėmis išrašytus, visiems gerai matomus žodžius: Agape, Pneuma, Poiesis. Poeto teigimu, Agape  – besąlygiška meilė, Pneuma – dvasia ir siela, Poesis – poezija ir kūryba, o Agape + Pneuma = Poesis. Pasak Tado Žvirinskio, kalbant apie besąlygišką meilę, reikia atsigręžti į gyvenimiškąją patirtį: tokia meilė dažniausiai atsiranda tada, kai poetas išsidūksta ir nugaruoja, randasi altruistinės, kilnios meilės poreikis, ypač, kai gimsta vaikai... Neoplatonikų  filosofijoje (Žvirinskis labai ilgai draugauja su filosofu Andriumi Konickiu, tai ir jam pačiam filosofija įdomi ir artima, ir suprantama) yra teigiama, jog Agape apskritai reiškia kilnią krikščioniškąją meilę, nepriklausančią nuo meilės objekto vertės ir patrauklumo… Tai – ir liturginė puota, ir paskutinės vakarienės apibūdinimas. Meilė tarsi ugnis, maloniai, šildanti, glostanti, bet nedeginanti. Pneuma, pagal stoikų filosofiją, – gyvybinė jėga, kosminis kvėpavimas, pagal krikščionis – šventoji dvasia. O sudėję šventą ugnį ir šventą dvasią, gauname Poesis – kūrybos liepsną, poeziją... Poetas dar pasiskundė, jog būta nuomonių, kad jo knyga chaotiška, be sistemos, nors ją su redaktoriumi rinkęs ir dėliojęs labai atsakingai, stengęsi, kad neliktų nereikalingų kūrinių. O juk gyvenimas taip pat chaosas, chaosas – taip pat sistema, o iš chaoso gimsta tvarka ir tam tikra sistema. Iliustruodamas savo mintis poetas perskaitė eilėraštį, kuris taip ir vadinasi „Itin filosofinis eilėraštis“: „Kitą kartą Dievas su Nyče iš mirties / Lošė kortomis mane. / Stovėjau kamputyje šiek tiek sunerimęs, / Nesuprasdamas: ką veikiu // Dievas ramiai laukė, kol Nyčė padalins kortas, / Gi pastarasis gudriai šypsojosi į vešlų ūsą. / Staiga suvokiau, kad esama ir ketvirtojo, / Kurio balsą išgirdau netrukus. // „Kas tu toks?!” – piktai nuskambėjo klausimas, / „Aš klausiu: kas tu toks?!“– piktai nuskambėjo klausimas, / Nežinojau, ką jam atsakyti, nors / Atsakymas buvo akivaizdus...“  Čia netikėtai atsistojo Andrius Konickis ir pasakė: – skaitytojai dabar ieškos tų trijų minėtų dimensijų, tik vargu, ar ras, nes jos ten labai užslėptos...
Beje, apie knygos sunkumą – išsamų sunkumo aprašą skaitytojas rastų Pratarmėje: „Neabejojau, kad sunku bus nuo pat pradžių. Sunkiai seksis įtikinti leidėjus, kad šią knygą verta išleisti. Dar sunkiau bus gauti lėšų leidybai finansuoti. Bus sunku bendrauti su redaktoriumi, sunkiai judės knygos maketavimo ir dizaino darbai...“ ir t.t. Tačiau, anot A. Konickio, apie tokius bei panašius sunkumus neblogai išmano ir literatūros kritikė Ramutė Dragenytė. Kritikės teigimu, nors autorius knygos Pratarmėje viską tarsi išaiškino, jai norisi pasikasti giliau, iki paslėptos prasmės. Jau vien knygos viršelis kelia daugybę klausimų, poteksčių, užuominų, pavyzdžiui: pelkėje, kukliai prisidengęs, stovi nuogas vyras (gal Adomas?), gal nuogumas – aliuzija į išpažintį, išpažintinės lyrikos žanrą arba tiesiog drąsa kalbėti tam tikrus dalykus? Knygoje rasime gana rupios leksikos, nors ekstremaliausia – su daugtaškiais. Ir dar: autorius rašo, jog knyga sunkiai „įsipaišo“ į šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekstą, tačiau kur, klausė R. Dragenytė, autoriaus išskirtinumas? Poezo užrašai, ne poezija – tada kas tai? Gal tai autoriaus požiūris (su tam tikra nemenka ironijos ir autoironijos doze) į aplinką ir į save? Tado Žvirinskio poezijoje, R. Dragenytės nuomone, skleidžiasi asmeninis santykis su aplinka – rašau apie tai, ką matau, (kad ir  pro langą), ką jaučiu, ką galvoju. Čia kritikė cituoja „Geto bliuzą“ (pradžią ir pabaiga): „Kaip Dievą myliu, k...a tu prakeikta!“ – / Išgirstu pro atvirą langą / Verksmingą vyro rypavimą / iš priešais stovinčio daugiaaukščio… // Žodžiai nebetenka prasmės, / Lieka tik mykimas, baubimas ir ūbavimas – / Girtuoklio giesmė vėlyvą ankstyvo / Pavasario vakarą. / Atsimenu dar, kad prieš panyrant į sapną / Pagalvoti suspėjau: „Nu i na“...
Tačiau aprašinėjimas, kritikės nuomone, Tadui Žvirinskiui netampa sunkiu išbandymu – jis geba visa, apie ką rašo, paversti eilėraščiu, tai nėra lengva, juk svarbu ne kaip, bet ką pasakysi. Itin svarbu, ką autorius nori pasakyti kiekvienu eilėraščiu, pavyzdžiui, eilėraštis „Panašus į drugelį“: „Myliu šią akimirką, / Kai susitinkam ir esame kartu – / Viena laiminga šeima. / Ir visai nesvarbu, kad vaikas – / Orchidėja vazonėlyje“. Ši paskutinė strofa – šokiruoja. Autoriaus stiprybė – žaidimas žodžių reikšmėmis, „džiazavimas“ parafrazėmis, intertekstualumas. Be to, tiesiog pagirtinas eilėdaros išmanymas: sonetų vainiką (15 sonetų) restruktūrizuoja į „Sonetų pavainikį“. Šiek tiek ciniška, bet smagu ir įdomu, ypač penkioliktas sonetas: „Magistralas – kaip finalas, kaip poezui patogiau / Finita la comedia, finita! / Jau laikas susirasti mergą kitą“...
Baigdama netrumpą kalbą, literatūrologė autoriui šio bei to palinkėjo: išlipti iš pasikartojimų pelkės, nebijoti žaisti, eksperimentuoti, ir perskaitė, jos manymu, gražiausią eilėraštį „Evilangelija“. Ką dar galima pasakyti? Gal tiesiog paantrinti kritikės linkėjimus, jiems pritarti ir pasidžiaugti šmaikščia smagios poezijos knyga.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal