Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

75-OJI POETO ŽIEMA: PRISIMINIMAI IR POEZIJA

Sausio 26 d. poetui ir vertėjui Vladui Baltuškevičiui suėjo 75-eri. Pasakoti apie ta proga surengtą jubiliejinį kūrybos vakarą Maironio namuose derėtų pradėti nuo prisiminimų: poeto apsilankymai muziejuje, bendravimas, eilių skaitymas, kavos gėrimas, cigaretės... Mes, savo kasdieniais darbais ir darbeliais užsiėmę muziejininkai, nelabai mėgstame būti trukdomi, tačiau į Vladą žvelgėme atlaidžiai, su meile ir rūpesčiu. Žinojome: negalima iš jo šaipytis, barti, atstumti. Geriau pasodinti sename fotelyje, įpilti kavos (viename kabinete Vladas turėjo „savo“ puodelį ir šaukštelį), retkarčiais menką šlakelį šio to stipresnio. Svarbiausia – leisti pasipasakoti apie gyvenimą, apie savo buitį ir būtį, apie ligą, pasiguosti ir, žinoma, paprašyti paskaityti eilėraščių. (Sakau būtuoju laiku, nes pastaraisiais metais į muziejų jis retai beužsuka). Skaitydavo noriai, kažkaip ypatingai – virpančiu balsu, tarsi skobdamas iš savęs kiekvieną žodį, greit suirzdamas, greit aprimdamas,  graudžiai patiklus it vaikas... Jo eilėraščiai gali patikti arba nepatikti, tačiau, kiekvienas, juos atidažiau perskaitęs, turėtų suvokti, jog būtent eilėraščiai yra tikrasis poeto Aš, be pozos ar falšo... „Ko aš besulauksiu, / gęstant saulės auksui? / Ką aš išsapnuosiu / tarp beržų ir uosių? / Ką aš išliūdėsiu tarp pilkų griuvėsių? / Ašara sutvisko: reikia visko. / Visko. Net mirties – / tvieksti spindesiu žvaigždės“... Maždaug tokie ir panašūs buvo gero Vlado draugo, poeto ir muziejininko Alfo Pakėno prisiminimai.
Vladas Baltuškevičius turėjo ir turi daug draugų ar pažįstamų, visad jam padedančių, paglobojančių. Vienas jų – poetas Petras Palilionis. Petro Palilionio kalba žaisminga ir gerai nuteikianti: „Vladas panašus į kai kuriuos didžiuosius kūrėjus dar ir tuo, jog pirmasis jo pavardės skiemuo Bal-: Baltuškevičius, Baltakis, Baltrušaitis, Baltušis, Balzakas, Balmontas... Be to, ne kiekvienam duota tiek, kiek Dievas Vladui davė, o davė daug: poeziją, davė ilgus metus ir gyvenimo įvairiopą patirtį, artimus mylinčius žmones, draugus. Ir ne tik tai – davė veik nesilpstančia kūrybos, rašymo galimybę, norą skaityti ir kurti. Juk „Man brangus mano gyvenimas / Kūryba – autotreningas. / Dienąnakt budi pasąmonė. / smulkmenos tarsi auksadulkės. / Sapnuoju ar atsibundu – / visa ko reikia, savy atrandu.“ Ir dar: Vladas yra kelių recenzijų autorius. Tada dar vienas kito nepažinojom, bet perskaitęs savo pirmosios knygos „Atolas“ recenziją, tiesą sakant, pirmą kartą susidūriau su poetikos terminais ir buvau dėkingas taip geranoriškai mano atžvilgiu nusiteikusiam žmogui, tada pasivadinusiam Vladu Baltekaičiu... Nuo tų senų, taip greit praėjusių laikų, tapome geri draugai ir bičiuliai... Beje, kaip papasakojo Vlado sesuo Ona, kai paskambina Petras, brolis labai pasikeičia, tampa linksmesnis, kalbesnis, ilgam pasitaiso jo nuotaika. „Apie ką jie kalbasi, nežinau, ką Petras sako Vladui, tai lyg kokia smagi paslaptis...“
Erikos Drungytės nuomone, literatūros kontekste Vladas išsiskiria savo keistu suvalkietiškumu, tarsi „vaikinas iš Suvalkijos lygumų“, išskirtinė yra jo vienatvė, vienišystė ir noras būti vienišu. Tai  labai unikalus poetinis troškimas, ateinantis per kūrybą, egzistencines kultūros ir savojo Aš pajautas: „O nesakei, man tu, / Kur daug juodųjų deimantų. / Pats aš, pats aš, pats aš / Savy randu jų kasyklas. / Gal ir gerai, kad nesakei man tu, / Kur daug juodųjų deimantų /...
Nedaug jo eilėraščiuose, anot E. Drungytės, rastume kaimo peizažų, kaimo motyvų, kurių, tiesą sakant, apstu daugelio poetų eilėraščiuose. Vlado eilėraščių skirtis – savitas rimas, ritmas, melodika, to nesupainiosi su jokia kita poezija. Jo eilėraščių žmogus, gamta, kosmosas paženklinti didele kultūrine pajauta...
Be abejo, sveikinimai, linkėjimai – širdį šildantys dalykai, prisiminimai – taip pat. Jie vakaro dalyvius ir poetą Vladą Baltuškevičių pasiekė ir per nedidelę parodėlę. Joje daug fotografijų, tai glausta poeto gyvenimo retrospektyva: jaunystė, brandos metai, sutikti žmonės, draugų, pažįstamų veidai, kūryba. O linkėjimus poetui galime išsakyti Erikos Drungytės žodžiais: nesvarbu, Vladai, kad tu mūsų kai kada nematai. Nesvarbu. Mes tave mylime, skaitome, cituojame, prisimename tavo balsą. Kūrybinės tau sėkmės ir sveikatos...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal