Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

KRISTIJONUI DONELAIČIUI – 300

>> Maironio lietuvių literatūros muziejuje 2014 m. sausį–lapkritį veikė paroda „Kristijonui Donelaičiui – 300“. Daugiau...

>> Akimirkos iš parodos atidarymo...


>> Kviečiame prisiminti svarbiausias Kristijono Donelaičio gyvenimo ir kūrybos datas!..

>> Maironio lietuvių literatūros muziejus, pasitikdamas 2014-uosius – Kristijono Donelaičio metus, jau 2013-aisiais įvairiais renginiais minėjo šią sukaktį. Sužinokite čia daugiau...


>> Kristijono Donelaičio rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje 

Minėdami Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, pateikiame savo svetainės lankytojams įvairių tekstų fragmentų, kaip buvo minimi ankstesni lietuvių grožinės literatūros pradininko jubiliejai, sukaktys, ką rašė kiti autoriai apie Kristijoną Donelaitį.

* * *

Ruošiantis 200-osioms gimimo metinėms vienas pirmųjų straipsnių spaudoje buvo 1913 m. „Draugijoje“ pasirodęs tekstas „Donelaičio jubilėjus“, perspausdintas iš Latvijos lietuvių laikraščio „Rygos garsas“:
„Artinas 200 metų sukaktuvės nuo gimimo dienos lietuvių garsiojo dainiaus Kristijono Donelaičio. Tilžės ir Gumbinės miestų lietuviai yra sudarę 2 komitetu, kad bendromis pajiegomis pasirūpinus apie paminklo pastatymą savo garsiajam dainiui. <...>
Bet geriausiu paminklu yra tas, kurį Donelaitis yra pats sutvėręs savo raštais, iš kurių ypatingą vietą užima jo idiliškasis tvėrinys „Metai“, kur jis, apdainuodamas keturias metų dalis, ytin puikiai, gyvai ir teisingai piešia savo tautiečių tolaikinį sodžiaus gyvenimą. Jo išvesti žmonės nupiešti su savo darbais ir žodžiais taip raiškiai ir gyvai, kad iš viso ko matyt, jog tai paimta iš paties gyvenimo. Šitam tvėriniui ir kitataučiai literatai priduoda didelę reikšmę. <...> Donelaičio „Metai“ yra išversti beveik į visas Europos kalbas. Vokiečių kalboje vien, kaip regėt, yra tai atlikta 3 syk.“

* * *

1914 m. sausio 10 (23) d. visuomenės, literatūros ir politikos dienraštyje „Viltis“ buvo publikuotas B. Perkūnėlio slapyvardžiu parašytas straipsnis „Atviras laiškas į Prūsų lietuvius, Duonelaičio paminklą statančius“:
„Prakilnus ir gražus tai apsireiškimas – Prūsų lietuvių sumanymas statyti Duonelaičiui paminklą. Jam, be abejo, pritars doriškai ir medžiagiškai visų kraštų lietuviai, nes dėl šio sumanymo kultūros žmonių tarpe negali būti nuomonės skirties...
Tik kodėl jūs, Prūsai lietuviai, nesielgiate šiame dalyke, kaip svieto žmonės, t.y., kodėl nestatote to paminklo viešoje vietoje – Tilžės arba Klaipėdos miestuose, o išsirinkote tam Rambynkalnį?
Gražu, tai gražu Rambynkalnį poetizuoti, bet šiame atsitikime, reikėtų reališkiau, giliau ir toliau į mūsų gyvenimą pažvelgti. <...> Rambynkalnis yra žmonių lankomas tik retkarčiais.
<...> Duonelaitis prieš 150 metų pirmas nesidrovėjo viešai lietuvių kalba prabilti, pastatęs tuo mūsų vardą greta civilizuotų Europos tautų, turėtų būti jums drąsos ir atgijimo simboliu – o jūs savo dainiaus paminklą kur tai toli už miesto slepiate. Lietuviai nėra dar taip didvyriais turtingi, kad jiems jau net laukuose paminklus statytų.“

* * * 

1955 m. minint 175-ąsias K. Donelaičio mirties metines skulptorius Petras Rimša sukūrė lietuvių grožinės literatūros pradininkui skirtą medalį:
„Kristijonas Donelaitis (1714–1780) – reta ir labai nuostabi asmenybė ne tik lietuvių literatūros istorijoje. Vakarinių lietuvių poetas didelis ir nepaprastas savo tikroviškumu, begaline liaudies meile ir demokratiškumu. Jo portreto nėra išlikusio, ir iš gyvenimo nedaugiausia žinių. Pagrindinis Donelaičio, kaip autoriaus, paveikslas – tai „Metų“ poema. Iš jos jis man yra išniręs kaip didelio taurumo ir išminties žmogus, be galo subtilių ir gilių jausmų, protingo žvilgsnio, susimąstęs ir toks gyvas, linksmas, nestokojantis humoro, mylįs gamtą ir jaučiąs jos grožį. Tokį aš jį susikūriau ir nešiojau savo vaizduotėje; reikėjo progos, kad iš ten perkelčiau į medalį ar biustą. Ši netruko atsirasti. Buvo tai 1954 metai, Tarybų Lietuvoje rengiantis paminėti įžymiojo poeto 175-ąsias mirties metines (1955).
Justas Paleckis ta proga kartą man tarė:
– Imk ir padaryk Donelaičio medalį. Būtų gražu!
Tos užuominos ir užteko. Netrukus įnykau į darbą. Medalio averso centre sukomponavau poeto portretą. Donelaitį matome susimąsčiusį, kaire ranka parėmusį kaktą, o dešine rašantį žąsies plunksna. Akys nukreiptos į raštą.
Averso fone – lentyna, pilna knygų, ant jos stovi dar rūpintojėlis, o palei lentyną ant sienos kabo Liuterio ir Mažvydo portretai, kas primena K. Donelaičio dvasinį ryšį su savąja aplinka ir su vakarinių lietuvių knyga ir literatūra. <...>
Donelaičio portreto ieškojimai mane ne visai patenkino. Užtat tais pačiais metais (1955 m.) sukūriau dar du variantus.“

Iš Juozo Rimanto knygos „Petras Rimša pasakoja“. Vilnius, 1964 m.

Parengė kuratorė Deimantė Cibulskienė

Visa galerija
Atgal