Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
rugsėjo
2019

NELĖ MAZALAITĖ

Atvertus knygos „Egzodo rašytojai“ 484 puslapyje rasime trumpą informaciją apie vieną iš nedaugelio išeivių moterų rašytojų Nelę Mazalaitę (1907–1993) – savito stiliaus rašytoją, palietusią poezijos, prozos, legendų žanrus, vienuolikos knygų autorę, girdėjusią ne vieną aštrų kritikų žodį, tačiau tvirtai, kaip tikra žemaitė, jį atlaikiusi.
Nelė Mazalaitė priklauso tiems rašytojams, kurių pėdomis sekti padeda ne išsamūs straipsniai, biografijos ar net monografijos, o jiems priklausę daiktai: laiškai, nuotraukos, dokumentai.
Dalis Nelės Mazalaitės archyvo saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Ją dovanojo S. Narkeliūnaitė, globojusi rašytoją paskutiniais gyvenimo metais. Pluoštą įdomių, originalių nuotraukų dovanojo buvęs N. Mazalaitės ir J. Krumino kaimynas.
Rašytojos archyvas, palyginti su kitų autorių, nėra gausus. Tenka apgailestauti, kad nėra nė vieno kūrinio rankraščio. Negalima pasidžiaugti ir dokumentų gausa: jų yra vos keletas, kurių vertingesnis – Spakenberge (Vokietijoje) 1949 m. išduotas gimimo-krikšto metrikos nuorašas. Iš jo sužinome, jog rašytoja be visiems gerai žinomo Nelės vardo turėjo dar du: Anelė ir Petronėlė, jog tą pačią gimimo dieną pakrikštyta Darbėnų Romos katalikų parapijos bažnyčioje. Be to, šio dokumento išdavimo data – 1949 m. vasario 13 d., padeda tiksliau nustatyti rašytojos išvykimo iš Vokietijos laiką.
Nemažą rinkinio dalį sudaro laiškai. Pačios N. Mazalaitės rašytų laiškų šiame rinkinyje nėra labai daug, tačiau jų yra kitų autorių archyvuose (ypač nemažai – Bern. Brazdžionio). Didžiąją dalį sudaro rašytojai skirti laiškai. Beveik visuose – prašymai bendradarbiauti spaudoje („Dirvoje“, „Amerikoje“, „Drauge“, „Laiškuose lietuviams“, „Tėviškės žiburiuose“ ir kt.), dalyvauti literatūriniuose renginiuose. Laiškų gausa tik patvirtina, jog tiek pati rašytoja, tiek jos kūryba buvo vertinama. Įdomu tai, jog N. Mazalaitė retai atsakydavo neigiamai: beveik visuose laiškuose dėkojam jai už atsiųstus kūrinius, už sutikima dalyvauti renginiuose.
Pačios rašytojos laiškai (Alei Rūtai, A. Vaičiulaičiui, S. Anglickiui ir kt.) atskleidžia įdomių dalykų. Iš jų sužinome, jog N. Mazalaitė dar 1937 m. bandė rašyti savo biografiją, tačiau ji taip ir liko neparašyta, sužinome, jog ne viename laiške rašytoja akcentuoja savo žemaitišką kilmę, jog meilė ir pasiaukojimas dėl mylimo žmogaus jai buvo aukščiau visko. Iš laiško Alei Rūtai paaiškėja, kaip trapi ir jautri moteris sugebėjo atlaikyti kritikų smūgius, kurių gavo ne vieną. O geriausiai draugei I. Malakauskytei rašyti atvirlaiškiai iš įvairių Europos miestų (Lucernos, Budapešto ir kt.) atskleidžia kelionėse patirtus įspūdžius.
Didžiausią ir vertingiausią rinkinio dalį sudaro nuotraukos, kuriose įamžintas gražiausias N. Mazalaitės gyvenimo laikotarpis – Darbėnai, Kaunas. Laikotarpis iki 1944 m., kuomet teko pasitraukti iš Lietuvos. Gausybė portretinių nuotraukų, iš kurių žvelgia subtilaus grožio mergina liudija, jog rašytoja mėgo fotografuotis. Tiek viena savo namuose, tiek su draugais Palangoje prie jūros, Panemunės šile, Birutės kalno papėdėje ar prie Kauno pilies griuvėsių. Nuotraukose įamžintos ir rašytojos veiklos akimirkos – Kretingos rajono Darbėnų pavasarininkų suvažiavimai (N. Mazalaitė buvo pavasarininkų kuopos valdybos narė), Vidaus reikalų ministerijos Užsienio pasų poskyrio darbuotojai (šioje tarnyboje rašytoja dirbo nuo 1931 m. iki 1940 m.). Tarp gausybės nuotraukų keletas dedikuotų didžiajai gyvenimo meilei, pirmajam vyrui Juozui Kruminui. 1940 m. tarp šių dviejų žmonių gimusią meilę, kuri 1941 m. baigėsi vedybomis, o 1949 m. – skaudžiu ir amžinu išsiskyrimu, tuos vienuolika metų juos siejusį visuomet primins J. Krumino archyve (jis taip pat saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje) esantis pluoštas N. Mazalaitei rašytų laiškų, keli jo paties daryti kvietimai, kuriais Nelė buvo kviečiama apsilankyti jo kambaryje („Pupkusas kviečiamas tuoj pat atvykti į Ziutkio Tipelio rezindenciją išklausyti jo poemato, kadangi jis pats nežino,į ką tas daiktas panašus. Kelionės išlaidas apmoka pats Pupkusas“) bei albumėlis su 11 nuotraukų, darytų trečiąją dieną po jųdviejų vestuvių.
„Vėjas kedena debesį atsigulti nematomam mėnuliui, žiovauja žvaigždės, sunkiu miegu užsnūdo medžiai, atėjo laikas pasakyti labanakt.“ Šiuos žodžius 1940 m. naktį N. Mazalaitė užrašė kitoje pusėje savo portretinės nuotraukos, kurią dedikavo J. Kruminui. Mums, muziejininkams, lieka tikėtis, jog šios įdomios rašytojos archyvas kasmet pasipildys vis naujais eksponatais: nematytomis nuotraukomis, neskaitytais laiškais, vertingais dokumentais, originaliais kūrinių rankraščiais, įdomiais asmeniniais daiktais.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė

Visa galerija
Atgal