Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
12
lapkričio
2019

ALOYZAS BARONAS (1917–1980)

Rašytojas, žurnalistas, redaktorius, kultūros ir visuomenės veikėjas Aloyzas Baronas (1917–1980) paliko ryškius pėdsakus JAV LB kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Stebėtinai gausus ir jo literatūrinis kraitis: parašė ir išleido JAV beveik trisdešimt knygų.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomos ne tik rašytojo knygos, bet ir originali archyvinė medžiaga, kurią šio straipsnio autorei perdavė jo žmona Nijolė Narbutaitė-Baronienė. Kaupiant medžiagą apie A. Baroną, lankytasi Čikagoje, bendrauta su A. Barono artimais draugais: Juozu Baužiu-Baužinsku (kuris perdavė A. Barono laiškus), Kazimieru Ambrozaičiu, dr. Petru Kisieliumi ir jo žmona p. Stefa. Tiek artimieji, tiek jo draugai apibūdino A. Baroną kaip nepaprastai šviesią ir kūrybingą asmenybę, nenuilstantį kultūros ir visuomenės veikėją, šmaikštų satyriką, gerą, nuoširdų, ištikimą draugą.
Tyrinėjant A. Barono archyvinę medžiagą: dokumentus, laiškus, rankraščius, fotonuotraukas, knygas, atsiveria nauji ir ligi šiol neatskleisti rašytojo gyvenimo faktai, išryškėja esminiai jo kūrybos bruožai. Rinkinyje saugomi įdomūs dokumentai, kurie nusako jo gyvenimo kelią. A. Baronas gimė 1917 m. gruodžio 12 d. Vabalninke. Biografijos fragmentus rašytojas užfiksavo rankraštyje „Apie kasdienybę“: „Gimiau mūrininko šeimoje Vabalninke ir vasarą ganiau. <...> Vabalninke nebuvo gimnazijos, reikėjo važiuoti į Biržus ir todėl jokių galimumų mokytis nebuvo“. Iš saugomų jo rinkinyje dokumentų galima teigti, kad A. Baronas atkakliai siekė mokslo: mokėsi Kaune amatų mokykloje, studijavo VDU. Vėliau, pasitraukęs į Vokietiją, tęsė studijas Frankfurto prie Maino universitete. Vokietijoje įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje, o Amerikoje susijungus LR draugijoms, gavo JAV Lietuvių rašytojų draugijos pažymėjimą. Rinkinyje saugomi originalūs A. Baronui išduoti dokumentai: Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos Vilijampolės Vaikelio Jėzaus draugijos amatų mokyklos baigimo pažymėjimas (1936 m.), Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto (1942 m.) bei Johanno Wolgango Goethe’s Frankfurto prie Maino universiteto Filosofijos fakulteto studento studijų knygelės (1946–1949) bei įvairūs asmens liudijimai. A. Baronas VDU studijavo filosofiją ir filologiją, klausėsi J. Ambrazevičiaus, L. Dambriūno, J. Griniaus, A. Maceinos, Z. Ivinskio, P. Skardžiaus paskaitų. 
                      Rinkinys turtingas nuotraukų, kurios iliustruoja jo gyvenimą Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje:  su tėvais ir artimaisiais Vabalninke (1937 m.), su broliu Benu (1939 m.), su studijų draugais Kaune (1942 m.). Neįkainojamą vertę turi nuotraukos, kuriose užfiksuotos gyvenimo Vokietijos DP akimirkos: Hanau stovykloje, studijos Frankfurto universitete (1944–1949 m.) ir studentų poilsio valandėlės. Albumuose, kuriuos perdavė rašytojo žmona p. Nijolė, gausu unikalių, neįkainojamą istorinę vertę turinčių nuotraukų. Jauni žmonės, praradę buities stabilumą, jausdami būties trapumą, nepasimetė: praturtino savo pilkas stovyklos dienas naujais įspūdžiais, sėmėsi mokslo išminties. Buvo leidžiamas žurnalas „Studentų dienos“, kuriame bendradarbiavo A. Baronas. Studentai ateitininkai rengė suvažiavimus, stovyklas, vyko kultūros vakarai, diskusijos. Mokėjo ir ilsėtis – rengtos slidinėjimo stovyklos kalnuose, plaukiota valtelėmis, kopta į kalnus. Yra nuotraukų, kuriose užfiksuota grupė jaunuolių, redaguojančių DP stovykloje humoristinį laikraštį „Irklo kotas“. Gausu nuotraukų, atspindinčių A. Barono gyvenimą Amerikoje. Nuotraukose jis užfiksuotas už darbo stalo dienraščio „Draugas“ redakcijoje; Lietuvių rašytojų draugijos veikloje (buvo ne tik valdybos narys, bet ir pirmininkas). Buvo aktyvus Lietuvių fronto bičiulių dalyvis. Nuotraukose užfiksuotos akimirkos iš LFB susibūrimų Dainavos stovykloje. Įdomios nuotraukos, kuriose A. Baronas užfiksuotas su savo auklėtiniais – Čikagos moksleivių ateitininkų kuopos literatų būreliu, kurį lankė būsimoji rašytoja ir ilgametė laikraščio „Draugas“ redaktorė Danutė Brazytė-Bindokienė bei vėliau rašytojo žmona tapusi Nijolė Narbutaitė. A. Baronas dalyvavo Lietuvių rašytojų veikloje ir Amerikoje, įsitraukė į susijungusių LRD tremtyje ir LRD JAV Lietuvių rašytojų draugijos darbą. 1966–1970 metais jam patikimos LRD JAV pirmininko pareigos. Šie metai atėmė nemažai laiko ir jėgų rengiant įvairius minėjimus, literatūros vakarus. Jis ne tik organizavo renginius, bet ir pats entuziastingai dalyvavo. Turėjo aktoriaus sugebėjimų, mokėjo sudominti ir valdyti auditoriją, puikiai skaitė savo kūrinius. Grupinėse nuotraukose jis užfiksuotas su rašytojais, visuomenės veikėjais: B. Brazdžioniu, J. Jankumi, A. Kairiu, S. Džiugu, su V. Adamkumi, su R. Mieželiu, J. Kojeliu.
Turtingas epistolinis palikimas atveria A. Barono sunkias, bet vilties ir tikėjimo ateitimi kupinas dienas. Atvykus į Ameriką, kaip ir daugeliui intelektualų, jam iš pat pradžių teko dirbti sunkius fizinius darbus, tačiau tai nebaugino. Jį labiau slėgė tai, kad visuomeniniam, kultūriniam ir kūrybiniam darbui lieka vis mažiau laiko: „Gyvenu po senovei ir kaunuosi su dviem trūkumais: pinigų, arba laiko. Kai dirbu šeštadieniais, pasiutusiai sumažėja laikas, kai ne – pinigai. O pinigo aš laikyti nemoku. <...> Doleris slidus. Bandau nepasiduoti, skaityti ir rašyti. Rėkiu ten, kur reikia. Juk reikia rėkti. Tikiu, kad mes nebūsime sunaikinti nei materialiniu, nei moraliniu gundymu. Lietuva kietom šiaudinėm lovom ir dulkančiais keliais. Ir kai kada, kai vyksta kalba apie automašinas, aš vis kalbu, kad pirksiu arklį. Arčiau natūros“ – rašė laiške J. Baužiui 1949 m. Kitame laiške: „Norime ar nenorime, bet mes menkėjame kultūriniai daugiau, nepaprastai daugiau nei neįsivaizduojamu tempu negu tai buvo Vokietijoje. Mes nebeturime laiko niekam geresniam, mes dirbame ne savo darbą ir tai yra bausmė“.
A. Baronas susirašinėjo su B. Brazdžioniu, A. Gustaičiu, A. Vaičiulaičiu, S. Zobarsku, J. Jankumi ir kt. Gausu ir laiškų, rašytų A. Baronui: L. Dovydėno, A. Vaičiulaičio, S. Zobarsko, Alės Rūtos, J. Jankaus ir kt. Laiškuose atsiskleidžia jo požiūris į literatūrą, gyvenimą ir kūrybą: ,,Sakėte man niekuo netikėti. Tikėti truputį reikia, nes yra tam tikri mastai, kuriais matuojame literatūrą, bet tikriausiai reikia klausyti, o daryti kaip pats išmanai. Aš dažnai pagalvoju, kad aš esu vidutinių gabumų žmogus pradėjęs rašyti. Aš studijavau techniką ir ten neblogai man ėjo. Jei būčiau nemetęs, galbūt būčiau koks nors pakenčiamas inžinierius. Kartais mane paima toks pasibjaurėjimas literatūra, kad aš su džiaugsmu kalbu apie techniką ir noriu į ją grįžti, juo labiau, kad ir draugai kursto ir pats matau, kad gyvenimas darbininko kiauliškas. Bet bijau, kad pradėsiu ir paskui vėl neiškęsiu nerašęs, nes tai yra liga. Kas gėrė, gers, kas rūkė rūkys ir kas rašė rašys. Tegu velniai. Šiaip jau galva visokių idėjų pilna tik nėra kada rašyti, bet kai pagalvoju, kad, jei negrįšim niekada namo, tai atrodo viskas vis tiek, žmogus matai tūkstančius gerų knygų ir jauti silpnumą savo ir menkumą. Jei būtum žmogus tėvynėj, tada to nejaustum, nes savo kieme gyvendamas, kad ir biednesnis esi, bet vis tiek ponas.“ (Iš A. Barono laiško J. Jankui. 1952 04 22). Laiške, rašytame S. Zobarskui, ryškėjo jo kūrybos įvertinimo gairės: „Saturday Review“ baladžio 2 d. mano knygą rekomendavo <...> iš fictinion tebuvo be mano tik keturios knygos. Suprantu, kad panaudoti reklamai, gal ir ne už pinigus, bet gal gali tą knygų platintojų bendrovę pažymėti, tai gal daugiau kas pirktų <...> malonu pamatyti savo pavardę šalia Steinbecko. SR recenzija yra moralinis laimėjimas ne tik mano ir leidyklos, bet ir visų lietuvių rašančiųjų. <...> suprantu, kad dabar veršis į anglų pasaulį visi, nes jei toks prastai rašąs Baronas pralindo, tai juk visi geriau rašo. <...> O‘Gara „Cicero Life“ pacitavo SR recenziją. Puikus vyras matyt norėjo parodyti, kad ne jis vienas apie mano knygą geros nuomonės, nes vietos gyventojai gali pradėti ūžti, kam dypuką taip garsina. Su „Footbridges“ aš visapusiškai laimėjau. Buvau pagerbtas vietos laikraščių ir geriausio JAV literatūros žurnalo. Daugiau nieko negalima norėti. Įdomu tik kaip tai atsitiko, manau, kad bus „Clark Mills“ padėjėjas.“ (Iš A. Barono laiško S. Zobarskui. Be datos).
Rašytojo rinkinyje saugomi spaudiniai, kuriuose bendradarbiavo. Vokietijoje redagavo humoristinį laikraštėlį „Irklo kotas“, bendradarbiavo „Studentų dienose“, „Gimtinės žiburiuose“, „Aiduose“. Nuo 1955 m. buvo vienas „Draugo“ redaktorių, redagavo humoristinį skyrių „Spygliai ir dygliai“. Paskelbė literatūros, teatro kritikos ir publicistikos straipsnių. Rinkinyje saugomi ne tik žurnalai ir leidiniai, kuriuose A. Baronas bendradarbiavo, bet ir jo straipsnių juodraštiniai rankraščiai. Ypatingą vertę sudaro rašytojo kūrybiniai rankraščiai: kūrinys „Beisbolas“, novelė „Prie slenksčio“, pjesė „Kūčių vakarą“, romanas „Senasis šautuvas“, veikalas „Gelbėtojas“, satyrinis vaizdelis „Moliniai milžinai“, veikalas „Palikimas“, romanai „Laivai ir uostai“, „Antrasis pasaulis“ ir kt. Savo kūrinius pradėjo spausdinti 1937 m. Nepriklausomos Lietuvos spaudoje – „Žvaigždutėj“, „Ateityje“, „Šviesos spinduliuose“. Vokietijoje – „ Aiduose“, „Mintyje“ pasirodė jo novelės. 1947 m. laiške poetui A. Nykai-Niliūnui mini, kad yra parašęs nemažai kūrinių, tačiau leisti pirmosios knygos neskubėjo. Rotoprintu atspausdinta knygelė vaikams „Kačiukai“ išėjo 1947 metais Vokietijoje. Amerikoje debiutavo 1951 m. knygomis: „Žvaigždės ir vėjai“ ir tais pat metais išėjusia – „Debesys plaukia pažemiu“. Po pirmųjų knygų jo kūrybinė dvasia ir drąsa plėtėsi ir stiprėjo: beveik kiekvienais metais leido novelių knygą, romaną ar satyrinių eilėraščių rinktinę. Visų išleistų knygų nesuminėsime, tačiau galima išskirti šias: „Antrasis krantas“ (1954), „Sodas už horizonto“ (1955), „Saulės grįžimas“ (1964), „Išdžiūvusi lanka“ (1970), „Šilko tinklai“ (1974), romanai „Užgesęs sniegas“ (1953), „Mėnesiena“ (1957), „Vieniši medžiai“ (1960), „Lieptai ir bedugnės“ (1961) – apdovanotas „Draugo“ premija; „Trečioji moteris“ (1966) – apdovanotas Giedros korporacijos premija; „Pavasario lietus“ (1968), „Vėjas lekia lyguma“ (1971), „Abraomas ir sūnus“ (1973) – apdovanotas „Draugo“ premija; „Laivai ir uostai“ (1979). Parašė humoristinių eilėraščių ir išleido juos dr. S. Aliūno slapyvarde: „Valerijono lašai“ (1975), „Trejos devynerios“ (1961), „Alijošiaus lašai“ (1975); religinių pasakojimų ir legendų rinkinį „Valandos ir amžiai“ (1958); kūrinių vaikams: apsakymai „Mėlyni karveliai“ (1958), poemėlė „Daina prie ežero“ (1969); humoristinį romaną „Antras pasaulis“ (išspausd. 1980 m. „Drauge“). Po rašytojo mirties N. Baronienė išleido jo knygas „Trisdešimt istorijų suaugusiems“ (1981), „Mirti visada suspėsi“ (1981), „Daiktai kasdieniai“ (1985). Visos knygos saugomos rašytojo rinkinyje.
Vieno renginio metu A. Baronas sakė: „Rašau kaip moku, darau ką galiu“. Rašytojas, literatūros kritikas Benediktas Babrauskas, vertindamas jo kūrybą teigė: „Autorius, turįs savo sakinį, turįs savą stilių, savą tematiką bei problematiką, savų veikėjų kolekciją. Galima kritikuoti jo stilių, nesutikti su jo filosofija, nepatikėti jo veikėjais, bet negalima jam nepripažinti savito veido, negalima jo nepažinti, o tai jau yra rašytojo diplomas“.          
A. Barono kūrybą aukštai vertino „Cicero Life“ žurnalistas, buvęs karo korespondentas Sean O‘Gara. Perskaitęs A. Barono romaną „Footbridges and Abysses“ („Lieptai ir bedugnės“. Išvertė A. Landsbergis.), buvo sukrėstas tikroviškai pateiktų faktų apie Antrąjį pasaulinį karą. Sean O‘Gara surengė A. Barono garbei paminėjimą, kurio metu jam buvo įteiktas reikšmingas Kiwanio klubo apdovanojimas. Keletas A. Barono romanų yra išversta ir į latvių kalbą. Rinkinyje saugomi Ateitininkų kuopos, „Kiwanio“ klubo, Čikagos konsulo apdovanojimai, įteikti A. Baronui.
MLLM bei daugelio literatūra besidominčių žmonių vardu norisi padėkoti rašytojo žmonai Nijolei Narbutaitei-Baronienei už perduotą rašytojo archyvinį rinkinį, kuris suteikia galimybę iš arčiau pažvelgti į rašytojo gyvenimą bei kūrybą.
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė

 

Visa galerija
Atgal