Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
spalio
2020

VLADO ŠLAITO BIČIULIAI

Šių metų rugsėjo 27 d. sukanka šimtas metų, kai Rusijoje, Čeliabinske, gimė tradicinio lietuviškojo lyrizmo poetas Vladas Šlaitas. Šlaitų šeima grįžo į Lietuvą 1921 m., gyveno Žemaitkiemyje, vėliau – Ukmergėje. Gyvenimas tekėjo gana ramiai iki 1943 m., kai V. Šlaitas pradėjo savo klajones nenujausdamas, kad mylimos Ukmergės niekada nebepamatys.
Būdamas toli nuo Lietuvos, V. Šlaitas plunksnos į stalčių nedėjo. Dar Vokietijos stovykloje jo eilėraščiai buvo spausdinami savaitraščiuose „Žiburiai“, „Lietuvių žodis“ ir kituose. Gyvenant Anglijoje daug išeivijos laikraščių ir žurnalų – „Aidai“, „Draugas“, „Šaltinis“, „Europos lietuvis“ ir kiti – nuolat spausdino jo kūrybą.
Jubiliejui paminėti iš muziejuje saugomo V. Šlaito fondo atrinkome įdomų eksponatą – nuotrauką, kurioje įamžintas V. Šlaito ir bičiulių susitikimas, įvykęs 1969 m. lapkričio 8 d. Čikagos O‘Haro oro uoste. Nuotraukoje iš dešinės matome: Leoną Venckų, Juliją Švabaitę-Gylienę, Vladą Šlaitą, Kazį Bradūną ir jo sūnų Jurgį. V. Šlaitas buvo labai uždaras, tylus žmogus, iš prigimties vienišius, nedalyvaudavo jokiuose susibūrimuose, nė karto nebandė pasirodyti, „prasimušti“. Tačiau Čikagoje gyvenusių lietuvių pakviestas, jis drauge su poetu Jonu Kuzmicku-Gailiumi pirmą kartą atskrido į Ameriką, kur lapkričio 9 d. Jaunimo centre, klubo rengiamoje Anglijos lietuvių rašytojų kūrybos popietėje, skaitė savo poeziją. Poeto viešnagės proga „Ateities“ leidykla išleido naują jo poezijos rinkinį „Aguonų gaisras“. Viršelį nupiešė Paulius Jurkus. Išeivijos lietuvių rūpesčiu buvo išleista dar dešimt V. Šlaito poezijos rinkinių: „Žmogiškosios psalmės“ (1949), „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ (1959), „Be gimto medžio“ (1962), „Antroje pusėje“ (1964), „Širdies paguodai“ (1965) ir kt.
K. Bradūnas V. Šlaito eilėraščius mielai spausdindavo „Draugo“ šeštadieniniuose kultūros prieduose, paskirdavo vietos ir „Aidų“ žurnale. Su savo geru „prieteliumi“ V. Šlaitas laiškuose polemizuodavo įvairiais klausimais, kurie kartais tapdavo ir filosofiškais būties apmąstymais. Išsipasakodavo buitinius rūpesčius dėl darbo, gyvenamosios vietos, taip pat dėl savo poezijos sklaidos, publikacijų, rinkinių išleidimo. Poetas bičiuliui ne kartą išreiškė solidarumą ir susižavėjimą „Žemės“ antologijos sudarymu.
Su prozininke Julija Švabaitei-Gyliene, kurią likimas taip pat paženklino emigranto dalios įspaudu, siejo ypatinga sielų giminystė. Viename jai skirtų laiškų V. Šlaitas su padėka ir susižavėjimu prisimena apsilankymą Čikagos lietuvių bendruomenėje, džiaugiasi suteikta galimybe pabuvoti mieloj draugijoj. Poetas apgailestavo, kad Čikaga toli, o jis vėl labai norėtų pabuvoti susiėjimuose, pasišnekėti ir artimesniais žodžiais apsikeisti. Gyvendamas Londone, V. Šlaitas juto kultūrinį atitrūkimą, kurį Čikagoje kompensuodavo susitelkusi gausi, įvairią kultūrinę veiklą plėtojanti lietuvių bendrija. Viename laiške, kaip vis dar rusenančios vilties žodžiai, skamba: „duok Dieve, kad mums visiems tektų susitikti po lietuviškuoju dangumi, savame krašte.“ Tačiau šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti.

 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė

Visa galerija
Atgal