Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
sausio
2021

„VISI ASMENYS IR ĮVYKIAI PRAMANYTI...“

Šie žodžiai, įrašyti Antano Škėmos (1910–1964) apysakos „Izaokas“ rankraštyje, nebuvo perkelti ir išspausdinti jo „Raštuose“. Pristatome Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomą šį ypatingą rankraštį, kuris tampa ženklu, primenančiu ne tik kūrėjo 110-ąsias gimimo metines, bet ir jo kūrybinio palikimo sklaidą. Autorius mėlynu rašalu tvarkingai perrašė kūrinį ant balto liniuoto popieriaus lapo. Apysakos rankraštį sudaro 132 puslapiai. Reikia priminti, kad rašomosios mašinėlės jis niekad nenaudojo, o savo tekstus perrašinėdavo po 3–4 egzempliorius.    
Pagal šią apysaką 2019 m. buvo sukurtas lietuviškas filmas „Izaokas“. Scenarijų rašė režisierius Jurgis Matulevičius, filosofas Nerijus Mileris ir kino kūrėja Saulė Bliuvaitė. Svarbu tai, kad A. Škėma vaizduoja „Izaoką“ kaip buvusį sovietų agentą, o filme jis nesiejamas su NKVD. Filmas „Izaokas“ sulaukė išskirtinio dėmesio ir tarptautinio pripažinimo. Tai jau antras A. Škėmos ekranizuotas kūrinys. Drama „Pabudimas“ 1950 m. buvo pastatyta Amerikoje ir Lietuvoje, o režisierius Jonas Vaitkus sukūrė vaidybinį filmą. Šie svarūs laimėjimai tampa savotiška paskata iš arčiau žvilgtelti į A. Škėmos nueitą gyvenimo ir kūrybos kelią.
 A. Škėmai kūryba – amžina vertybė, tik per ją galima įsiamžinti istorijoje. Rašytojas gimė1910 m. lapkričio 29 d. Lodzės mieste Lenkijoje, su tėvais persikėlė į Lietuvą, Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Voroneže, Rusijoje, vėliau – Ukrainoje. Į Lietuvą sugrįžo 1921 m. Mokėsi Radviliškyje, Kaune baigė „Aušros“ gimnaziją. Pradėjo studijuoti mediciną, tačiau aistra teatrui pakreipė gyvenimą kita vaga: pasirinko menininko kelią. Vaidino ir studijavo teatro meną F. Sipavičiaus studijoje, buvo priimtas į Kauno valstybinį dramos teatrą, o vėliau persikėlė į Vilnių, į „Vaidilos“ teatrą. 1944 m. kartu su žmona Janina ir dukra Kristina pasitraukė į Vokietiją. Čia režisavo ir vaidino lietuvių Augsburgo dramos sudijoje, Hanau „Atžalyne“, meno kolektyvuose „Sietynas“ ir „Dainava“, sukūrė literatūrinį kabaretą „Klumpė“. Jam teatras buvo „viena aukščiausiųjų bet kurios tautos meninių reprezentacijų. Kultūra, kurioje silpnas teatras, – nėra išbaigta kultūra. <...> Teatras visados buvo ir bus valstybė valstybėje. Nesvarbu, ar jį išlaikys pati valstybė, ar privati organizacija, ar paskirtas mecenatas. <...> Reikia geležinės rankos, geležinių nervų, sveikatos, darbštumo idant žodis taptų kūnu.“ (A. Škėma. „Apie Išeivijos teatrą“).
Rašytojo draminis palikimas – devynios pjesės. Debiutavo 1929 m. „Lietuvos Aide“ išspausdinta novele „Baimė“. 1943 m. parašė pirmą pjesę „Julijana“, kuri buvo įtraukta į teatro repertuarą. Išskirtinė savo forma ir naujumu pasižymėjo pjesė „Živilė“, parašyta Vokietijoje ir 1948 m. išspausdinta žurnale „Aidai“.  Vokietijoje 1947 m. išleido debiutinę knygą „Nuodėguliai ir kibirkštys“, kurioje buvo sutelktos novelės ir pjesė „Vieną vakarą“. Kitas kūrinys – „Žvakidė“ parašytas 1955 m., pjesės „Kalėdų vaizdelis“ ir „Ataraxia“ – 1960–1961 m.  Antroji prozos knyga – „Šventoji Inga“ išleista 1952 m. jau Amerikoje. Netrukus išleido ir novelių rinkinį „Čelesta.“ Vienas svarbiausių A. Škėmos veikalų – romanas „Balta drobulė“, parašytas 1952–1954 m. (išleistas 1958 m.).
Vėlyvoji rašytojo kūryba pasižymi išskirtiniu siekiu stebinti. Du paskutinieji kūriniai – apysaka „Izaokas“ ir drama „Ataraxia“ – parašyti prieš pat mirtį, priverčia permąstyti tikrąsias vertybes, juose nutrinamos realaus ir anapusinio gyvenimo ribos. „Abu pasauliai yra netikri: ir realusis, ir mano sukurtasis. Tikrame pasaulyje – juodu susilietų į vieną“, – rašė A. Škėma. Apysakos pradžioje realistiškai su smulkiomis detalėmis aprašomi 1941 m. „Lietūkyje“ vykusios žydų žudynes. Tai buvo stiprus šokiruojantis kodas tolimesniam veiksmui plėtoti. Skaudžiai gvildenami išeivijoje vertinti žydų genocido bei lietuvių kaltės ir pasiaukojimo, nuolankumo ir pasipriešinimo klausimai. Pagrindinis herojus Andrius Gluosnis, karo aistrų paveiktas, nužudo žmogų. Po daugelio metų jį lydi ir persekioja kaltės jausmas, kuris veda beprotybės link. Pastaroji tema itin mėgstama Škėmos kūryboje. Nenumaldomą kaltės jausmą autorius apgaubė filosofine egzistencine skraiste. A. Nyka-Niliūnas, aptardamas rašytojo kūrybą, rašė: „A. Škėmos santykis su išoriniu pasauliu yra siurrealistinės tradicijos. Jis atpalaiduotas nuo kai kurių logikos imperatyvų, nepripažįsta tradicinių formų bei sąvokų. Froidizmas ir seksocentrizmas apskritai taip pat jį priartina prie šios literatūrinės mokyklos. Tai idėjinė pusė. Grynai literatūrinėje plotmėje su siurrealistine tradicija Škėmą riša pati jo prozos koncepcija.“                                                                                                                 

                                          Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė
 

Visa galerija
Atgal