Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
spalio
2018

VERTINGA SIMONO DAUKANTO RINKINIO KNYGA

Šiais metais minime istoriko, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriaus Simono Daukanto 225-ąsias gimimo metines. Beje, Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė S. Daukanto metais. 1822 m., dar būdamas studentu, S. Daukantas parašo istorinį veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, kuris virš šimto metų nugula rankraštyje ir pirmą kartą išleidžiamas tik 1929 m. Todėl pirmąja Lietuvos istorija lietuvių kalba laikytina antroji S. Daukanto istorinė knyga „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, išleista Peterburge 1845 m. Jokūbo Laukio slapyvardžiu. Galime pasidžiaugti, kad Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM) saugomas vienas šio pirmojo leidimo egzempliorius, kuris šiuo metu eksponuojamas jubiliejinėje parodoje „Simonui Daukantui – 225“.
Knygos antraštė: Budą senovęs lietuvių kalnienų ir žamajtių išrašę pagal senovęs raštų Jokyb‘s Laukys. Petropilie. Spausdinie pas C. Hintze. 1845. Knyga spausdinta K. Hincės spaustuvėje, Peterburge, jos autorius – S. Daukantas. Muziejuje saugomas egzempliorius nebeturi originalių viršelių, titulinio ir pirmojo lapų, knyga prasideda nuo 3 puslapio ir yra įrišta į juodu audiniu trauktus viršelius. Nepaisant šių defektų, visa likusi knyga puikiai išsilaikiusi, restauruota.
Kultūros istorijos knygos „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ prakalboje S. Daukantas nusako veikalo pobūdį ir tuo pačiu ragina sekti jo pavyzdžiu: „Nes jog ne pats tą pramaniau, ką čia apie tą būdą išrašiau, tai ir vietą parodžiau, kurioje išrašytą radau, ir patarlę, kalboje tebesančią, tvirtindamas senovės raštą, pridūriau; bet jei išgalių visų išreikšti neišgalėjau, tad taikus skaitytojas dovanos man, o išmintingas žinovas ko reikiant paskui pridurs.“
Prakalboje S. Daukantas aiškiai parodo liūdną lietuvių kalbos padėtį XIX amžiaus viduryje: „Vienok viso to šiandien nebėra: kaipogi pati aptvinusi svetimomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai ir patys jos kunigai kalbantys jau svetima kalba, svetimą rėdą, svetimą tiesą sekanti, trumpai sakant, savo pavasario žalių lapelių nieko nebturinti, tiktai vienus minavojamus savo veikalus senovės raštuose, it giria žiemos laiku savo žagarus rodanti, tarp kurių tiktai viena pati jų kalba it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebžaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio.“
Istorikas S. Daukantas gina savo gimtąją kalbą ne tik pirmą kartą rašydamas Lietuvos istoriją lietuvių kalba, bet ir ją išdailindamas, „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ vartodamas daugybę gražių lietuviškų žodžių, beletristinių elementų. Knygos dalis, kurioje autorius vaizdingai aprašo senovės lietuvių girias, stiliaus ir kalbos požiūriu prilygsta grožinės literatūros kūriniui: „Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens tvanai tevokė, o jei kurių tenai smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis, jau nudumiami nuo amžių amžių žlugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti. Nuo audrų ir vėtrų sankritos gulėjo ant kita kitos suraizgytos; pražilę ąžuolai, eglės, beržai, pušys, vinkšnos, skroblai, uosiai, klevai puvo, ant kits kito nuo karšaties išvirtę, žemę krėsdami augantiems ant savęs sūnums ir dukterims, keliais klėbiais jau neapkabinamoms.“
Antrojo leidimo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ sulaukė po beveik penkiasdešimties metų – 1892 m. JAV, Plimute – jis buvo išleistas „Susivienijimo Lietuvių katalikų Amerikoje“ lėšomis.

 

                                        Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė

Visa galerija
Atgal