Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
07
balandžio
2020

TURI, MAT, IR DAIKTAI SAVO LIKIMĄ...

R. Serapino sudaryta ir išversta knyga „Ties grožio vertybėmis“ – tikra bibliografinė retenybė. Knygos pratarmėje įrašyti žodžiai „Turi, mat, ir daiktai savo likimą...“ netikėtai tiksliai apibūdino ir paties leidinio istorijos vingius. Į veikalą buvo surinkta visa puokštė filosofų pasisakymų apie grožį, meną ir kūrybą (Platonas, F. Nyčė, J. V. Gėtė ir kt.). Jis buvo atiduotas bene garsiausiai Kaune „Sakalo“ leidyklai. Deja, netrukus užgriuvę istorijos perversmai keitė žmonių, šalių likimus, tad knyga ir jos leidyba tapo tik menku šapeliu, dar vienu beveik nepastebimu nuostoliu lietuvių kultūrai. Vietoje numatytųjų išleisti 5000 pavyko tik 100 kartų mažiau egzempliorių. Visą knygos kelią jos autoriui, karo metais pasitraukusiam iš šalies, surašė pats buvęs „Sakalo“ leidyklos direktorius A. Kniūkšta: „Dar iki šiol negaliu atleisti sau dėl tos knygos brošiūravimo uždelsimo. Knyga buvo, pagal to meto sąlygas, laiku atspausdinta, bereikėjo tik viršelį atspausdinti, ir galima būtų buvę brošiūruoti ir paleisti į žmones. Viršelio klišei piešinį buvo padaręs Valstyb. Leidyklos dailininkas Vaičaitis, bet man atrodė, kad šis viršelis nelabai atitiks knygos turinį, todėl paprašiau dail. Viktorą Palį padaryti kitą piešinį, ne tiek modernišką, bet klasikinį, tai ir vėl visas darbas užsidelsė. V. Palys viršelio piešinį padarė gerą, bet mes viršelio išspausdinti jau nebesuspėjome, ir knyga liko nesubrošiūruota. Užėjo vėl karo audros, ir ši brangi mums knyga virto pelenais, kaip ir daugelis kitų. Tik „Spindulio“ spaustuvės knygrišyklos vedėjo Lazarevičiaus dėka šios knygos apie 50 egz. išliko sveikų. Bet ir vėl nelaimė – jas ištiko 1946 m. Nemuno potvynis ir apie pusę jų taip sugadino, kad nebeįmanoma buvo panaudoti. Iš likusių apysveikių lankų (su mažesniais ir didesniais defektais) sudariau dar 20-30 egz. Iš jų aprūpinau mūsų didžiąsias bibliotekas – Universiteto, Respublikinę, Literatūros muziejaus, Knygų rūmų, Kauno centrinę ir kt.“ Keletą knygų buvęs leidėjas, vėliau tremtinys, tik po keturiolikos Vorkutoje praleistų metų grįžęs į Lietuvą, apie 1973 m. išsiuntė į JAV. Pats to padaryti negalėjo, nes buvo sunku bendrauti su Vakarais, tad paprašė tą darbą atlikti tuo metu veikusios Kultūrinių ryšių draugijos. Iš laiškų matyti, kad knygos, kad ir ilgai pragulėjusios Draugijos sandėliuose, galiausiai pasiekė adresatus – literatūrologą V. Maciūną, dirbusį Pensilvanijos universiteto bibliotekoje, ir autorių R. Serapiną. Tik po šitiek metų autorius išvydo savo kūrinį, kurio taip laukė ir dėl kurio jau buvo netekęs vilties.
Du šios knygos egzempliorius saugome ir mes. Muziejininkai turėtų padėkoti buvusiam „Sakalo“ vadovui, vėliau mūsų įstaigoje dirbusiam A. Kniūkštai už pasiaukojimą saugant ir dalinantis lietuviškos kultūros lobiais.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal