Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
13
gruodžio
2019

TEOFILIO TILVYČIO AKORDEONAS

Šiemet sausio 28 d. minime poeto, prozininko, vertėjo, spaudos darbuotojo Teofilio Tilvyčio (1904–1969) 115-ųjų gimimo metinių jubiliejų. Universalaus talento rašytojas buvo linkęs į visus menus: piešė ir lipdė skulptūras, grojo smuiku, akordeonu, dainavo, vaidino „Vilkolakio“ teatro ir kt. spektakliuose, fotografavo savo gimtuosius Gaidžius ir Tauragnų apylinkės vaizdus.
Rinkinyje matome Tilvyčių šeimos relikviją. Seną vokišką pilko perlamutro spalvos 48 bosų akordeoną „Hohner Verdi I“ aptrintame juodo dermatino dėkle, kurio rankena apvyniota špagatu. Rašytojas instrumentą 1938 m. įsigijo iš pažįstamo, kuris jį pirko Klaipėdoje. T. Tilvytis grodavo laisvalaikiu ir draugų susibūrimuose. Vokiečiams jį suėmus 1941.09.01, brolis Petras rašytojo sūnų Valentiną Tilvytį su akordeonu vežime nuvežė į Gaidžių kaimą. Apie savo tėviškę T. Tilvytis daug rašė atsiminimuose: „Tame vidutinio dydžio, ant kalvos užsikorusiame kaimelyje aš išvydau saulę, jaučiausi linksmas ir laimingas. <...> Pavasarį Kryžiakalnio žvyrduobėse, vasarą prie ežero Silio, rudenį pievose, ant ledo, žiemą ant šiltos krosnies riedėjo nerūpestingos vaikystės dienos.“ Prisimena ir vėlesnius metus, kai vokiečių okupacijos metais gyveno su šeima tėviškėje, sunkiai dirbdamas, raudamas krūmus, versdamas iš kelmynės akmenis, ardamas dirvonus. „Giminės šnairavo, kad aš sėdėjęs kalėjime ir tuomi sutepęs katalikiškos šeimos gerą vardą“ (visi jo broliai ir seserys buvo uolūs katalikai, sesuo Jadvyga – vienuolė, brolis poetas Jurgis Tilvytis-Žalvarnis – kunigas). „Atkakliai kovodamas už vaikų likimą, pamažu pajutau ne tik kaimiško gyvenimo neišvengiamumą, bet ir jo patrauklumą, poeziją. <...> Daugelį dalykų, kuriuos atsivežė iš Kauno šeima, laikui bėgant, išsikeičiau į maisto produktus.“ Tepasiliko tik radijo detektorių ir fotoaparatą, kuris padėjo išmaitinti šeimą ir išgarsino jo, kaip fotografo, vardą visoje apskrityje. Taip pat išsaugojo ir akordeoną, praskaidrindavusį nuotaiką po žemės ūkio darbų sunkiais karo metais. Nuotraukoje, kurios kitoje pusėje užrašyta: „Gaidžiai. 1943“, rašytojas įamžintas grojantis šiuo muzikos instrumentu. Po karo vežėsi jį iš tėviškės kartu su kitais brangiausiais daiktais: „Kitas kaimynas, kuriam aš palikau ganyklas, pakinkė du arklius į dvejus vežimus, ir aš, susikrovęs šeimą ir mantą, pro tuos pačius krūmus, kurių neįveikiau per trejus metus, išvažiavau į Utenos geležinkelio stotį. Vaikai šieno prikrautose drobynose stumdėsi, nepasidalydami vadžių ir botago, žmona, palenkusi galvą, šluostėsi ašaras, o aš tylėjau, klausydamas kaimyno pasakojimo, kaip jis džiaugiasi, kad mes vėl gyvensią pasiturinčiai, kad mums nebereiksią vargti, kad jis taipgi pažįstąs miesto gyvenimo skonį, nes 9 metus išgyvenęs Amerikoj...“(T. Tilvytis, Taikos sėja, Vilnius: Vaga, 1982).
Rašytojo rinkinyje saugoma ir kiti jo įvairiapusį talentą atspindintys eksponatai: fotoaparatas, pluoštas jo darytų gimtųjų Gaidžių kaimo ir Tauragnų miestelio (Utenos rajonas) nuotraukų, trys T. Tilvyčio iš tamsaus plastilino nulipdytos skulptūrėlės, paties rašytojo autoportretas (bareljefas), jo anūkų Gintaro, Ryčio biustas ir galvutė bei S. Nėries portretas. Juos muziejui dovanojo rašytojo sūnus Rytis Tilvytis 1987 m., akordeoną – Valentinas Tilvytis 1984 m.

 



Rašytojas gimė Gaidžių kaime (Tauragnų valsčius, Utenos apskritis). Mokėsi Panevėžio, Utenos progimnazijose, vėliau – Tautos teatro vaidybos studijoje. 1923 m. išspausdino pirmuosius eilėraščius. 1923–1930 m. dirbo mokesčių inspekcijoje Kaune. Nuo 1926 m. bendradarbiavo su keturvėjininkais. 1933–1940 m. (su Henriku Blazu) redagavo satyrinį savaitraštį „Kuntaplis“, dirbo žurnalo „Raštai“ redaktoriaus pavaduotoju. 1941 m., užėjus vokiečiams, kalintas Pravieniškių koncentracijos stovykloje. 1944–1945 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, nuo 1955 m. – žurnalo „Pergalė“ redkolegijos narys. 1958–1969 m. Lietuvos SSR taikos gynimo komiteto pirmininkas, LSSR AT deputatas.
T. Tilvytis – vienas talentingiausių prieškario Lietuvos humoristų, satyrikų (literatūrinės parodijos „3 grenadieriai“ (1926), „13“ (Parnasas parodijose), 1929), poemos „Išpardavimas dūšios“ (1928), „Dičius“ (1934), „Artojėliai (1930; 1-2 – 1940), romanai „Ministerijos rožė“ (1931), „Kelionė aplink stalą“ (1936), satyrinių humoristinių eilėraščių rinkiniai „Sveiki, broliai dainininkai“ (1935), „Kuntaplynas“ (1939) ir kt.). Lietuvą okupavus sovietams, sukūrė į socialistinio realizmo rėmus įspraustų kūrinių: epinę publicistinę poemą „Usnynė“ (1949, pelnė stalininę premiją), eilėraščių rinkinius „Baltijos vėjas“ (1948), „Sonetai apie laimę“ (1951), „Nameliai mano brangūs“(1958) ir kt. Išvertė A. Puškino, I. Krylovo, A. Bloko ir kitų rašytojų kūrinių.

 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė.
Fotografavo Zenonas Baltrušis.

Visa galerija
Atgal