Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
sausio
2021

TAMSAUS LIKIMO POETĖ

Kukli, mažutė, languotu sijonuku. Tokia buvo literatūros profesorė, poetė, prozininkė Birutė Baltrušaitytė-Masionienė. Vilniaus universiteto lituanistams ji dėstė rusų literatūrą. Buvusios studentės mena B. Baltrušaitytę visada tamsiai apsirengusią, paženklintą gyvenimo tragedija ir paslaptimi. Literatūrologė R. Tūtlytė prisimena B. Baltrušaitytę-Masionienę: pabrėžtinai šalta, o kartu trapi ir pažeidžiama mums, studentėms, darė didžiulį įspūdį.
B. Baltrušaitytė gimė 1940-ųjų spalio 24 dieną Tauragės rajone netoli Lomių. Vilniaus universitete Birutė norėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet pritrūko vieno balo. Jai pasiūlė studijuoti rusų kalbą. Studijavo, įsimylėjo poetą Antaną Masionį. Su Antanu buvo pažįstami dar nuo „Moksleivio“ laikų, kai siųsdavo ten savo eilėraščius. Birutei patiko Vyžuonų mokyklos moksleivio Antano Masionio eilėraščiai. Vėliau susirašinėjo, susitiko Vilniaus universitete. Antanas studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Paskui, 1964-ųjų liepą, du talentingi žmonės susituokė. Tai matyti ir muziejuje saugomose fotografijose. Tokie šviesūs jaunųjų veidai... Miškai sakuoti prie Šventosios vingio, / pakrantės krūmai žiūri vandenin. / Žilvitis, dugną pasirinkęs, links, / o aš tikėjausi gyvent laimingai / tarp šių miškų, kai ryto žarija viršūnes šildo, bet deja, deja... Taip rašė B. Baltrušaitytė viename savo eilėraštyje. Kokia laiminga ir švytinti ji buvo tuomet, bet džiaugsmas tetruko dešimt metų. Tos dienos grožis atsiskleidžia B. Radzevičiaus apsakyme „Begalinis dienos skaidrumas“: Jauni vyrai, atvažiavę iš didesnio miesto nei šis, sustoja ratu ir užtraukia dainą. Rankos ant pečių, galvos atmestos, melodija neša į kitą laiką, į tolybes, nors jie ir pasilieka čia, už žiedlapiais nuberto stalo. Švelnūs vėjo gūsiai plaiksto baltą jaunamartės drabužį, jos veidai įkaitę, akys spindi, kiek virpančiais pirštais ji vis taiso nuometą. Guvi padykėlė, ji ir dabar, rodos, vos laikosi neiškrėtus kokios išdaigos. Pakiliai iškilmingas veidas jaunojo. Rodos, jis nė nepastebi, kaip glaustosi prie jo jaunutė žmona: sieloje skaidrios tolumos...  Gimė dvi dukrelės – Aistė ir Audronė. Deja, nebuvo lemta gyventi ilgai ir laimingai. Tragiškai baigėsi Antano gyvenimas. 1974-ųjų žiemą Antanas paliko šią žemę. Birutė liko su dviem dukrytėm. Važiuodavo į Vyžuonų kapines prie vyro kapo, sodino ten gėles. Lenkis, / lenkis iš tolo mirties, / jos rankų šešėlio, / ant trupančio tinko, / marmurinių tašytų paminklų. / Dar būkim abu ne laiškuos, ne eilėrašty, o šalia. / Dar būkim abu virš žolės, neapaugę žole. / Dar būkim abu šiltom apdulkėjusiom kojom / Ten, kur upė Šventoji. Dirbo daug, sunkiai, tarsi už du. Dėstė universitete, rašė eilėraščius, apsakymus, mokslinius straipsnius. Apgynė disertaciją „Levas Tolstojus ir Lietuva“.
Birutė patyrė didelių netekčių, sunkių likimo smūgių – po jais linko, bet nelūžo, laikėsi stoiškai. Neaukšta, trapi, bet stipriųjų padermės, „atkakliųjų veislės“, kaip kadaise apie save sakė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Birutė Baltrušaitytė neabejotinai turėjo išskirtinį prieraišumo, namų jausmą. Būti po Lietuvos pietvakarių dangumi, vaikščioti palei Jūrą, Šuniją, Akmeną, Ežeruoną, girdėti neskubią tauragiškių dūnininkų šneką, važiuoti į Tilžę (beveik tilžėnė, pokariu tėvas dirbo šiame sename lietuviškame mieste baugiu sovietiniu vardu), Karaliaučių, ieškoti vietų, kur pereita Herkaus Manto. Būti ir įsimąstymo-įsigyvenimo būdu, gyventi taip, kad galėtum kurti, rašyti. Nebuvo vasaros, kad ji, jau ir profesorė, nepabuvotų savo krašte, Tauragėje, kur po tėvų mirties liko gyventi seserys, artimesni ir tolimesni giminės. Kur pačiame Dionizo Poškos gatvės gale nedidelis geltonai dažytas namelis, tėvo obelys, krūmeliai, motinos gėlės. Sielojosi dėl artimųjų: tiesiog visa buvo perimta skausmo, ištikusio sesers  šeimą, kai avarijoje žuvo sūnus su žmona. Sakė, kad jos giminei netekčių lyg ir per daug, kita sesuo buvo netekusi paauglio sūnaus. Birutės sąmonėje lyg budėjo vaikystės kraštas, jo žmonės, likimai, –  jautriai apie B. Baltrušaitytę rašė literatūros mokslininkė V. Daujotytė knygoje „Eiti savo keliu“, išleistoje 2011 metais.
B. Baltrušaitytė parašė eilėraščių knygas „Žolynų prieglaudoj“, „Upių pradžioj“, „Šuliniai“, „Lietuvininkų ir prūsų žemėj“. Taip pat novelių knygas – „Po pietvakarių dangum“, „Lieptai“, „Sugrįžimai“. Parašyta daug mokslinės literatūros – „Dabartinės estų prozos bruožai“, „Literatūrinių ryšių pėdsakais“, „Iš Kalevo šalies: estų literatūros puslapiai“, „Su savąja tauta: Pabaltijo ir Rytų slavų tautų literatūra“, „Baltijos tautos: Kultūros istorijos metmenys“.

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

Visa galerija
Atgal