Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
06
gruodžio
2019

SŪNAUS IR MAMOS ISTORIJA

Kokia literatūra yra gera? Į šį klausimą galime rasti daugybę atsakymų, pateikti įvairiausių pavyzdžių. Tačiau viena aišku: gera literatūra, gera knyga yra ta, kurią perskaitę negalime pamiršti, – nuolat prisimename įvairius epizodus, nejučia (kartais tik pasąmonėje) randasi įvairios asociatyvios jų interpretacijos ir noras kam nors pasakoti – dalytis su kitais...
Asociatyvios interpretacijos ir noras dalytis – gana svarbūs ir įdomūs momentai muziejininkų darbe, ypač ruošiant parodas, kai tenka aptarti rašytojo kūrybą ir pristatyti archyvą: knygas ir rankraščius, nuotraukas, kartais nelabai susijusias viena su kita, taip pat meno kūrinius bei asmeninius daiktus...
Šiemet prozininkas Romualdas Granauskas būtų šventęs 80-ąjį gimtadienį, tačiau jau penkeri metai jis –  Anapusybėje. Jis yra daug rašęs apie savo sunkią ir sudėtingą pokario vaikystę, apie mokytojus, draugus ir mamą, apie tai, kaip pradėjo rašyti ankstyvoje paauglystėje...
Dauguma kūrinių – itin autobiografiški. Matome dvi nuotraukas. Portretinėje jam gal šešiolika metų. Fotografuotas tikriausiai tuo laiku, kai periodikoje jau buvo išspausdinta keletas jo eilėraščių ir apsakymėlių. Kitoje (maždaug po 30 metų rašytoją fotografavo fotomenininkas R. Rakauskas) – jis su mama Rozalija Mažeikiuose. Tai tik du ir, be abejo, ne patys įdomiausi muziejiniai eksponatai. Tačiau kai kada mažai yra daug – tad visai galima ir tokia šių nuotraukų bei kūrybos jungtis, interpretacija, skaitant R. Granausko „Trečią gyvenimą“: „Man atėjo pašto perlaida. Septyniasdešimt rublių! Neapsakomi pinigai! Tiktai pašte man jų nedavė, nes dar nebuvau išsiėmęs paso. Liepė atsinešti nors gimimo liudijimą. Pustekinis parbėgau ir atsinešiau.
Tą vakarą, kai srėbėm savo putrą, sėdėjom su motina prie stalo ir svajojom. Pirmą kartą mačiau svajojančią motiną. O aš visai nežinojau, ką už tokią galybę pinigų galima nusipirkti.
– Žinai, Romualdai, neištaškykim tų pinigų niekams. Išsitaško veikiai. Pirkim tokį daiktą, kad
padėtų išbristi iš vargo.
– O kokį?
– Nusipirkim veršelį. Užsiauginsim kaip nors, turėsim jauną karvelę. O tuomet nebreikės valgyti sausų bulvių su rūgštynėmis... Bus pieno, bus sviesto, galėsiu sulieti sūrį...
– Ar išeis?
– Išeis. Pavasarį Bernienės karvė atsivedė veršelį. Kovo aštuonioliktą. Dėl ko atsimenu? Dėl to, kad ir tu tą dieną esi gimęs. Tavo metrikuose parašyta, kad balandžio aštuonioliktą, bet juk aš geriau žinau. Balandžio aštuonioliktą tave vežėm krikštyti. Dėl to taip ir parašė. Bet tu pats visuomet žinok: kove esi gimęs, kove!..“
 
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė.

 

Visa galerija
Atgal