Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
spalio
2020

SU RUGSĖJO 1-ĄJA!

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS

RUGSĖJO 1-OJI: ŽYDRAS KASPINAS

Štai ji stovi pasiruošus:
žydras kaspinas ir gėlės
(jas per naktį laikėme pamerkę),
ir krepšelis, naujas ir geltonas,
o jame — labai svarbi ir
didelė knyga —
elementorius
ir kol kas dar nesuglamžyti,
rašalu nesulieti
sąsiuviniai.
Aš sakau „išgerk arbatą“,
ji man sako „tėte, pavėluosim“.
Aišku, mes negalime vėluotis.
Reikia eiti.
Jai – tai kas.
Jai – nieko.
Žydras kaspinas
ją neša, –
štai ji skrenda, ji nenori,
kad už rankos vesčiau ją –
mat gėda.
Aš jau neturiu
to žydro kaspino
ir einu žeme.
Sako, kad tėvai tą dieną verkia.
Iš tiesų ir man gerokai liūdna,
žydro kaspino labai jau gaila:
kurgi aš galėjau jį pamesti?
Ir kažkaip nejučiomis,
ištiesęs ranką,
noriu bent jos kaspiną paliesti.
Žinoma, ji nepatenkinta.
Ji sako:
– Dar suglamžysi, tėveli...
Aš paraudęs atitraukiu ranką
ir sumišęs murmu:
kaspinas... jis, aišku, tavo...
ir visai nebūtina kitiems jį liesti.
Iš tikrųjų man gerokai liūdna.
Dar gerai, kad aš išeidamas
netyčia
pažvelgiau į kampą,
kur gulėjo užmirštos, nereikalingos lėlės.
Man – tai kas,
bet jos daugiau jau niekad
nebus gyvos.

1964

Visa galerija
Atgal