Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

SALOMĖJA NĖRIS – MOKYTOJA

Muziejaus fonduose saugoma S. Nėries biblioteka, kurioje yra nemažai leidinių, skirtų mokytojams apie jų pareigas, darbo metodiką, pedagogiką. Tai – komplektai žurnalų „Mokykla ir visuomenė“, „Lietuvos mokykla“ ir kitų. Taip pat išlikę kai kurių mokinių atsiminimai apie poetę kaip mokytoją.
„1928-ieji, pirmoji Salomėjos Nėries pamoka Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje“, – pasakojo poetės mokinė. „Tyla. Mokytoja apsirengusi tamsios vyšninės spalvos suknele. Ji ilgokai žiūri į mus nuo mokytojo pakylos, o mes – į ją. Salomėjai buvo nedrąsu – ji stovėjo akis nuleidusi, išblyškusi... Paskiau prieina prie lentos, paima kreidą, rašo pavyzdžius ir smulkiai aiškina vokiečių kalbos vientisinių sakinių konstrukcijas. Mes visi pajutome, kad vokiečių kalba  nebebus mums baubas.“
To meto spaudoje buvo rašoma, kaip mokytojas turėtų elgtis per pirmąją pamoką. Pirmiausia mokytojas susipažįsta su vaikais. Vaikai pirmą kartą atėję į mokyklą, būna nedrąsūs: nedrąsiai eina prie mokytojo, nedrąsiai kalba, nedrąsiai eina sėstis. Mokytojo uždavinys – išjudinti vaikus, paveikti juos taip, kad jie jaustųsi nesuvaržyti, kad jie laisvai kalbėtų, klaustų, atsakinėtų klausiami...
Vieną kartą mokinė atsakinėjo pamoką, o S. Nėris taip buvo susimąsčiusi, kad visiškai nieko negirdėjo. Mokinė pabaigė ir pradėjo iš naujo pasakoti. Berniukai ėmė garsiai juoktis. Tada ji dirstelėjo į klasę, pravirko ir išbėgo.
S. Nėris savo kolegės nuolat klausdavo, ką reikėtų padaryti, kad atleistų iš mokyklos. Kunigui Mykolui Gyliui laiške guosdavosi: „Aš pavargau. Pavargau, klajodama svetimais keliais...“ Vėlesni amžininkų pasakojimai byloja, kad S. Nėris mėgo vaikus, juos globojo, visu būriu ateidavo į knygyną, pirkdavo jiems rašymo priemones, sąsiuvinius, kartą net sumokėjus už vieno mokinio mokslą.
Pirmieji mokinių įspūdžiai iš Panevėžio mergaičių gimnazijos, kurioje S. Nėris pradėjo dirbti 1934 metais: „...pristatė mums jauną, gražią, didelių svajingų akių mokytoją S. Bačinskaitę ir pabrėžė, kad tai žymi poetė. <...> Su dideliu susidomėjimu mes sekėme kiekvieną jos žodį, judesį, žvilgsnį...“
 S. Nėris savo darbą aprašiusi dienoraštyje: „Gražūs, šviesūs gimnazijos rūmai, jaukus kiemas, tesniso aikštelė. Klasės erdvios ir šviesios – ir mergaitės, mano mergaitės... Gražiai pasirodė mano mergaitės: su pačių parašyta „komedija“, su savo kūryba. <...> Gražiai padeklamavo mano „Gyvenimo giesmę“, kuriai iškėlė mokiniai smarkias ovacijas. Malonu man buvo pastebėti, kad neseniai mano laikyta pamoka apie dikciją nenuėjo veltui, visos kalbėjo gražiai, stengėsi.“ Buvusios mokinės prisimena poetę buvus „nuotaikos žmogumi“: kartais ateidavo į klasę linksma, rašydavo gerus pažymius, kartais – surūgusi.
1937 metais, dirbant Kauno III-oje gimnazijoje, per pamokas S. Nėris būdavo labai tyli, rami, tik kartais įsijausdavo, kai skaitydavo ar cituodavo savo mėgiamo rašytojo eiles. Tada ir patys vaikai įsitraukdavo, labiau pajusdavo poezijos galią. Pasakojama, kad su mokiniais kalbėdavo gražiai, mažai, nemėgo kartu fotografuotis. Yra sakiusių, kad S. Nėris kiekvieną mokinį pažindavo savaip, kas buvo galima vienam, to neleisdavo kitam. Darbus vertindavo labai subjektyviai. Gerus pažymius rašydavo tiems, kas jos manymu, būdavo nuoširdūs ir atviri.
Poetė stengėsi gerai dirbti savo darbą, skaitė profesinę literatūrą, domėjosi naujais tobulinimosi metodais. S. Nėris gilino vokiečių kalbos žinias vasaros kursuose Vienoje, Palangoje. Tuometinėje spaudoje buvo rašoma, kad mokytojas nuolat turi būti „savo intelektualinio išprusinimo sargyboje“...

Parengė muziejininkė Asta Zenkevičienė

Visa galerija
Atgal