Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

RAŠYTOJŲ POMIRTINĖS KAUKĖS

Nuo seniausių laikų, užgesus gyvybei, žymaus žmogaus veido bruožai buvo užfiksuojami pomirtinėje kaukėje – iškart po mirties atliktame gipsiniame arba vaškiniame veido atspaude. Jau senovės graikų ir romėnų dailėje įžymių asmenybių pomirtinių kaukių pagrindu buvo kuriami skulptūriniai portretai, biustai. Vėlyvaisiais viduramžiais pradėtos gaminti „tikrosios“ pomirtinės kaukės iš vaško ar gipso. Jos po laidotuvių buvo saugomos bibliotekose, muziejuose ar universitetuose, nes tai buvo jau ne tik karališkojo kraujo turinčių asmenų, bet ir poetų, filosofų, kompozitorių ir kitų žymių žmonių veidų atvaizdai po mirties. Nuo XIX a. pab. pagrindinė pomirtinės kaukės paskirtis – trimatis mirusiojo žmogaus veido bruožų išsaugojimas atminimui.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugomos kai kurių lietuvių rašytojų iš gipso ar vaško pagamintos pomirtinės kaukės. Net šešios jų šiuo metu yra eksponuojamos muziejaus rūsyje – Požemio galerijoje. Lankytojai gali pamatyti Salomėjos Nėries, Vydūno, Petro Cvirkos, Liudo Giros, Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės pomirtines kaukes, kurias nuėmė žymūs skulptoriai Petras Rimša, Antanas Aleksandravičius, Rapolas Jachimavičius, Petras Vaškys ir kiti.
Skulptorius Petras Rimša savo atsiminimuose rašė: „Reljefinės kaukės negali pavaduoti joks piešinys, jokia fotografija. Tai jau paminklas, kad ir ne meno kūrinys. Jis puikiai perteikia veido bruožus. <...> Esu nuėmęs J. Jablonskio, K. Būgos, Maironio, Vaižganto, K. Šklėriaus, S. Šimkaus ir kitų kaukes.“ Taip pat jis teigė, kad „kaukės nuėmimo procedūra nėra didesnė ir brangesnė už to paties formato geros fotografijos darbą.“
 
Ar žinojote, kad...

  • kaukę gali nuimti kiekvienas, kas tik moka užmaišyti gipsą... Tačiau tai dažniausiai darydavo gydytojai arba menininkai...
  • kaukė turi būti nuimta nuo mirusiojo veido kaip įmanoma greičiau – per pirmąsias valandas po mirties...
  • svarbu patepti veidą – ypač antakius, blakstienas, plaukus – vazelinu ar aliejumi, kad išdžiūvusį gipsą būtų nesunku nuimti...
  • pirmasis ant veido užlietas gipso sluoksnis užfiksuoja net menkiausias raukšleles, o kiti sluoksniai sutvirtina pirmąjį. Ankstesniais šimtmečiais gipsas džiūdavo apie valandą...
  • sukietėjęs gipsas arba kitaip negatyvas atsargiai nuimamas nuo mirusiojo veido ir pripildomas vaško, bronzos ar to paties gipso (pastaruoju atveju – negatyvą pirmiausiai sušlapinus vandeniu ar specialiu skiediniu). Taip pagaminamas pozityvas – trimatė pomirtinė kaukė.

Parengė kuratorė Deimantė Cibulskienė

Visa galerija
Atgal