Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
rugsėjo
2019

RAŠYTOJOS TALENTĄ PASKYRUSI VAIKAMS

    Šie metai jubiliejiniai išeivių rašytojai Nijolei-Jankutei Užubalienei (1929–2011). Negausiame jos archyviniame rinkinyje yra graži, tarpukario dvasia dvelkianti vaikystės nuotrauka. Septynmetė Nijolė, sėdinti ant kelių tetai Pranutei, su tėvais Paulina ir Justinu užfiksuota 1936 metais Panevėžyje, fotografo J. Žitkaus ateljė.
   Jankutė  yra sakiusi, kad „dažnai vaikystė „duoda toną“ tolimesniam žmogaus gyvenimui“. Viename interviu dalijosi prisiminimais: „Augau mokytojų šeimoje, tarp knygų ir pasakų. Labai anksti tėvas, antikinės literatūros gerbėjas, supažindino mane su Odisėju, o mama – su aukštaitišku Gavėnu, Elenyte ir jos karvyte bei karaliumi, kuris ėjo vogti. Gal todėl jau pradžios mokykloje aš pati pradėjau pasakas sekti: vienas žodžiu savo draugėms, kitas – raštu niekam nerodomuose užrašuose.“ Būdama mokyklos antrame skyriuje Nijolė, kaip ir jos draugės, kūrė „grandiozinius ateities planus“ – įkvėpta Dariaus ir Girėno, svajojo būti lakūne (nepaisant to, kad paniškai bijojo lėktuvų), tačiau jau kitais metais, kai mama parodė savo jaunystės dienoraštį, nusprendė ir ji rašyti. Ir ne tik dienoraštį. Sukūrė pirmąją savo pasaką apie seną žydą ir dar senesnį jo katiną su tokia tragiška pabaiga, kad grįžę tėvai rado autorę užverktomis akimis. Tada ir nusprendė tapti rašytoja.  
   Jankutė ne vienu atveju minėjo, kad ją „visada labiausiai žavėjo novelė“. 1950 m. „Draugo“ konkurse laimėjo pirmąją premiją už novelę „Ragana“. Tačiau gyvenimas vedė kitaip. Amerikoje daug dirbdama su skautų jaunimu ir mokytojaudama lituanistinėje mokykloje, juto didelę vaikiškos literatūros stoką. Tai paskatino išbandyti savo plunksną šioje srityje. Draugystę su vaikų literatūra ji vadino „linksma ir malonia“. Išleido septynias knygas įvairaus amžiaus vaikams: „Žebriuko nuotykiai miške“ (1963); „Danutė stovyklauja“ (1966); „Kaip Algiukas vėjo ieškojo“ (1967); „Šamo ežero sekliai“ (1972, II leid. 1988); „Kelionė į septintąją stotį“ (1973); „Karilė ir jos draugai“ (1990); „Vasara išeina“ (2002) bei apysaką jaunimui „Nuo devynių iki pirmos“ (1973). Išpildė ir sau duotą pažadą „kada nors“ išleisti novelių rinkinį. Jis išėjo 1990-aisiais pavadinimu „Saulėgrąžų tvanas“ (1990). Po šios – dvi kelionių įspūdžių ir atsiminimų knygos: „Atvirukai“ (1999) ir „Pašnekesiai su kukabura“ (2011). Rašytojos bibliografiją apžvelgiame ne šiaip sau, o linkėdami, kad rašytojos knygos surastų savo skaitytoją šiandien ir ateities kartose.
                                  

                                                 Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Elvyra Brazaitienė.

Visa galerija
Atgal