Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
11
lapkričio
2019

RAŠYTOJAS GRIGORIJUS JAKOVAS KANOVIČIUS

     Kai kuriuos muziejinius eksponatus tikrai įdomiais galima vadinti žinant ne tik istorinę bei kultūrinę jų vertę, bet ir tam tikras jų atsiradimo muziejuje aplinkybes, jų ypatingą ryšį su dovanotoju, pardavėju ar autoriumi. Arba, laikydami rankose, tarkim, laiškus, knygas, rankraščius, nuotraukas, labai panašius į daugelį muziejuje esančių, pasitelkę vaizduotę, išvystame juos tarsi nematomą mėnulio pusę, apgaubtus netikėta šviesa... Taip galima būtų vertinti kai kuriuos negausiame rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus rinkinyje esančius eksponatus. Pavyzdžiui, dvi knygos ir keletas rankraščių.
    G. Kanovičiaus „Aš žiūriu į žvaigždes“ (1959) ir Rūtos Oginskaitės „Gib a kuk / Žvilgtelėk / Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“ (2017). Pirmoje knygoje autorius devynmečio vaiko lūpomis grožinės literatūros kalba pateikia pirmuosius savo biografijos faktus, antroje – devintą dešimtį bebaigiantis žinomas Lietuvos ir žydų rašytojas – litvakas –  kartu su žmona Olga pasakoja apie savo gyvenimą ir kūrybą. Abi knygos, nors itin skirtingos, yra unikalios, įdomios, išsamios, teikiančios daug informacijos ir intelektui, ir sielai. Pirmoji – pamatas visai tolesnei Kanovičiaus kūrybai, tarsi jo kūrybinis credo. Antroji – monografinis darbas, skirtas rašytojui Grigorijui Jakovui Kanovičiui. Abi knygas galima laikyti bibliografine retenybe. Tam tikra prasme...   
    R. Oginskaitės knygoje – visas rašytojo gyvenimas: daugybė atsiminimų (linksmų ir graudžių, labai liūdnų ir labai juokingų), giliamintiškų samprotavimų, išmintingų metaforinių apibendrinimų...
   O jei kalbėtume apie sunkiai įskaitomus rašytojo rankraščius, (beje, muziejaus rinkiniuose rastume daug senesnių, originalesnių, dar sunkiau įskaitomų), „Pokalbių“ knygoje randame nemažai prisiminimų apie Lietuvos kino legendą – režisierių Vytautą Žalakevičių (yra dar viena, itin produktyvi G. Kanovičiaus kūrybos sritis – kino scenarijai Lietuvos, Rygos, Talino kino studijoms). Žalakevičius ir Kanovičius daug dirbo kartu. Kanovičius prisimena, jog dėl savo neįskaitomos rašysenos „rašė balsu – diktavo sakinius, dialogus, siūlė ištisas siužetines linijas“. Šią rašyseną Žalakevičius yra pavadinęs „žavia ir romantiška“, tačiau kartą Žalakevičius žiūri į raštą ir sako: „Griša, aš tikiu, kad tu baigei universitetą, bet kad baigei pradinę mokyklą – netikiu, <...> su tokiu raštu tik į vaistinę“. Žmona Olga paaiškina: „keturias pirmas klases jis juk baigęs jidiš... Iš pradžių mokėsi žydiškais rašmenimis iš dešinės į kairę, paskui rusiškais – iš kairės į dešinę...“
    Apie vardą. Čia įdomų eksponatą reikėtų įsivaizduoti, nes kokios nors nuotraukos ar dokumento nėra ir vargu, ar galėjo būti. Karo pradžioje jis, būdamas vos vienuolikos metų, kartu su mama atsiduria Kazachstano kišlake, Alatau kalnagūbrio papėdėje, iš molio drėbtoje trobelėje. Abu moka tik jidiš... Gyvenimą užfrontėje gali apibūdinti du sakiniai iš „Pokalbių“ knygos: „Pirmą kartą mačiau, kad žmonės miršta iš bado. Mūsų kaimynai, žydų šeima iš Baltarusijos išmirė visi“. Trobelės šeimininkė Ana Charina – Kanovičius ją vadina gelbėtoja – padėjo nemirti iš bado. Ji ir pervardijo būsimą rašytoją, kuriam per krikštą rabinas, kad gyvenimas būtų ilgas ir laimingas, davęs du vardus – Hiršas Janklas. Ana Charina po ilgų derybų su motina Chena įsiūlė Grigorijaus vardą. „Ana Charina iš tikrųjų buvo gera moteris. Tas perkrikštijimas rusiškais vardais saugojo mus: aš buvau pavadintas Grigorijum, mama – Jevgenija... O kai mes Urale gyvenome prie Grigorijaus pridūrė Jakovą“.
     O rabino linkėjimas išsipildė – šiemet, birželio 18 dieną, Hiršui Janklui Grigorijui Jakovui Kanovičiui sukako devyniasdešimt metų. Beliktų palinkėti rašytojui ir jo žmonai Olgai sveikatos, šviesios kasdienybės, gyventi ilgai ir laimingai...
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė.

Visa galerija
Atgal