Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

RAŠYTOJAI IR AKTORIAI KURŠIŲ NERIJOJE

Smagi, besišypsanti rašytojų ir aktorių kompanija, pasiruošusi žygiui per kopas, nusifotografavusi prie palapinių pamiškėje. Iš kairės pirmas stovi prozininkas, dramaturgas, vertėjas Augustinas Gricius, trečias – estų poetas, meno istorikas, vertėjas Aleksas Rannitas, ketvirtas – lietuvių išeivijos poetas, dramaturgas Stasys Santvaras, šeštas – aktorius, režisierius Romualdas Juknevičius ir šalia aktorius Henrikas Kačinskas. Keliautojai tikri estetai: vilki šviesius elegantiškus vasarinius kostiumus, baltus marškinius, ryši kaklaraiščius, per pečius persimetę fotoaparatus, tik A. Gricius ir S. Santvaras – su kelioniniais  rūbais. Kitoje nuotraukos pusėje mėlynu rašalu A. Griciaus užrašyta: „Kelionė per kopas nuo Smiltynės iki Nidos“. Fotografuota apie 1936–1938 m.
Vienas pirmųjų prieškariu Kuršių neriją lietuviams, be dailininkų, atrado poetas, prozininkas, publicistas, fotografas, keliautojas Petras Babickas, po kelionės pėsčiomis per Lietuvos pajūrį parašęs savo apybraižą „Gintaro krantas“ (1932). Anksčiau šis vokiečiams priklausęs kraštas lietuviams buvo tikra terra incognita. 1923 m. šiaurinė Kuršių nerijos dalis nuo Nidos iki Smiltynės (52 km teritorija) atiteko Lietuvai. P. Babicko knyga, gausiai iliustruota autoriaus nuotraukomis, sulaukė didelio populiarumo: buvo išleista 1932, 1938 ir 1958 m. Matyt, paakinta jos, į kelionę leidosi ir minėta menininkų grupelė. Štai kokiais pakylėtais žodžiais P. Babickas kvietė aplankyti šį įstabų kraštą:
„Nors vieną kartą gyvenime lietuvis turi aplankyti Neringos karalystę, kaip kad arabai lanko Meką. Ir čia jūrų marių, smėlio ir dangaus galių apsuptam kažkaip kitaip suplaka žmogaus širdis, kažkokius kitus garsus išgirsta žmogaus siela, ir atgimsti žmogus šventa savo esme ir atsikratai visa, kas menka, atgimsti skaistus, laisvas, kaip tas jūrų vėjas.“ <...> Autorius įsitikinęs, kad žodžiais neįmanoma nusakyti tos skaisčios nuotaikos, gražiųjų sielos išgyvenimų ir kitų jausmų, kurie atbunda žmoguje ritmingai ošiant jūros bangoms, o Neringos grožį ir žavingumą tegali atvaizduoti dailininko teptukas, spalvota filma ar kompozitoriaus poeto simfonija. Reikia pačiam pereiti Gintaro Krantą, paklysti jūrų platumoj, dūmoti ties didžiuliais Kuršių Neringos smėlio kalnais, svajoti kopų  pasakiškai ramių klonių tyloje ir paskrajoti Marių žydriuos plotuos, kad suprastum ir įvertintum mūsų žemės grožį. <...>
Neringa – muzikos kūrinys! Nesuprastas, neįvertintas. Neringa – poema, kurios pradžios mes negirdėjome. Neringa – įkvėpimas visiems tiems, kurie turi sielą ir širdį. Neringa – dar neperskaitytas lapas mūsų tėvynės gyvenimo knygoj! Tos graudžios, dabar, deja, nykstančios žvejų dainos, pasakos, legendos, tie atpustomi kadaise po smėliu palaidoti kaimai; žmonių kaulai, liūdnai boluoją tarp šnarančio smėlio, skaistaus gintaro klodai, puošnūs mūsų senosios kultūros radiniai, toji skambanti lakoniška žvejų kalba, jų nuolatinė kova su gamta, užgrūdinusi jų būdą ir padariusi kilniais jų veidus – visa tai prašyte prašosi apdainuojama, atvaizduojama, įamžinama.“
Muziejus nuotrauką įsigijo iš A. Griciaus žmonos A. Gricienės 1975 m.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė  

Visa galerija
Atgal