Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
26
gegužės
2020

POEZIJOS IR TĖVIŠKĖS BIBLIOTEKOS UŽBURTA

Poetė, muziejininkė, eseistė, vertėja Aldona Elena Puišytė švenčia garbingą jubiliejų. Jos tėviškė – Jurgeliškiai Jurbarko rajone. Iš prosenio vardo kilęs mažas Jurgeliškių kaimas buvo prisiglaudęs prie nedidelės, sraunios ir žuvingos upelės Antvardės. Iki 1952-ųjų pavasario mokėsi Jurbarko vidurinėje vakarinėje mokykloje, vėliau teko bėgti iš tėviškės, gelbėtis nuo grėsusių represijų. A. E. Puišytė abitūros egzaminus išlaikė eksternu Kauno VII vidurinėje mokykloje, bet studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros negalėjo – stojant į aukštąją mokyklą, reikėjo socialinės kilmės pažymėjimo. Respublikinėje Kauno medicinos mokykloje baigė farmaciją, dirbo Kauno vaistinėse, vėliau Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyresniąja moksline bendradarbe. Nuo 1975 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Dalyvavo rezistenciniame pasipriešinime okupacijai, bendradarbiavo antisovietinio pogrindžio spaudoje, pasirašydavo Elenos Aušraitės slapyvardžiu. A. E. Puišytei suteiktas rezistentės teisinis statusas. Jos poezija išversta į anglų, vokiečių, suomių, čekų, vengrų, latvių, estų, ukrainiečių ir kitas kalbas. 1986-ųjų Poezijos pavasario laureatės vardą pelnė už poemų knygą „Įvardijimai ir sąskambiai“, 2005 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvai, 2005 m. nominuota Nacionalinei premijai, 2006 m. apdovanota Kauno miesto savivaldybės III laipsnio Santakos garbės ženklu už nuopelnus Kauno miestui.
Knygoje „Iš atminties manuskriptų“ A. E. Puišytė pasakoja savo atsiradimo legendą, kurią išgirdo iš mamos Petronėlės Ambrozaitytės. Radau Antvardės upelėje. Vieną vakarą ėjau kojų plauti, ogi žiūriu – atplaukia mažas luotelis. Iš meldų nupintas, baltažiedėm apkaišytas. O jame guli maža mergytė. Tokia didžiaakė, šilko vystyklėliais suvystyta. Labai ji man patiko, paėmiau ir parsinešiau...
Poetė gimė labai gražioj vietoj. Jurgeliškiai – neužmirštama vaikystės dienų vieta tarp Mituvos ir Antvardės. Niekur nemačiau tokio žibučių žydėjimo, niekur tokio ievų baltumo su gegučių kukavimu Antvardės pakrantėse. Niekur ir tokios gausybės žemuogių (verdavom jas pavasarį ant smilgų), o rudenį dosnių riešutynų ir grybų senojoje giraitėje. Puikūs šilbaravykiai augdavo ir mūsų sodybos pašlaitėje. Buvo ten kažkas žodžiais nenusakoma lyg prarastos rojaus būsenos atšvaitai, ką jaučia gal tik gyvenimo dar nesužeista vaiko širdis. Ten pirmiausia patyriau stebinantį būties slėpiningumą ir grožį.
Jei kas paklaustų, iš kur mano poezija, kur jos šaknys, atsakyčiau nedvejodama: iš ten, iš Jurgeliškių. Prisiminimai iš vaikystės virto eilėraščiais.
Vaikyste džiugioji, gulėjai
Žiedais lankoje apsiskleidus,
Tik nuostaba išplėstos akys
Ten švietė pro smilgas. Tyla
 
Sekmadienio gaubė meilingai
Laukus ir žibuoklių kalnelį,
Ir skliauto gilus mėlynumas,
Ir saulės vaiskus spindesys...
Anot poetės, knygos visada buvo geriausios bičiulės. A. E. Puišytės dėdė, kunigas, teologijos mokslų dr. Jonas Puišys, besitraukdamas į Vakarus, paliko turtingą biblioteką. Aldonos mama žinojo, kur surasti dukrą, ji nuolatos sklaidydavo, vartydavo knygas. Dėdės bibliotekoje gausu knygų, kurios tuomet buvo naikinamos arba padedamos į specfondus. J. Griniaus ir A. Vaičiulaičio parengta „Visuotinės literatūros istorija“, A. Maceinos „Kultūros filosofijos įvadas“, L. Karsavino knygos, Augustino „Išpažinimai“, iš poezijos artimiausios buvo J. Baltrušaičio, J. Aisčio, B. Brazdžionio knygos. Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiką“ pirmąsyk atsiverčiau būdama vienuolikmetė. Poezija užbūrė. Žavėjo A. Miškinio, V. Mykolaičio-Putino poezija, artima buvo Šatrijos Raganos kūryba. A. E. Puišytė prisipažįsta, kad perskaičiusi K. Inčiūros knygą „Prie ežerėlio rymojau“, pati pradėjau rašyti romaną ir buvau jį įpusėjusi...
Poetei apmaudu, kad nebaigė universiteto. Ne sykį esu pajutus kreivą žvilgsnį į save: rašytoja, o nebaigusi lietuvių kalbos ir literatūros. Betgi ir Antanas Vienuolis buvo farmacininkas, ir poetas Georgas Traklis. O kiek rašytojų turi kitas profesijas arba neturi jokių. Ar būčiau daugiau išminties gavusi anuometiniame universitete? Manau, kad ne. Mano studijos tėviškės bibliotekoje buvo kur kas gilesnės ir tikresnės.
Iš sunaikintos tėviškės labiausiai poetei gaila knygų, dėdės Jono bibliotekos. Išsaugojau iš jos tik keletą knygų, kurias pasiėmiau bėgdama iš tėviškės nuo grėsusių represijų: vyskupo Juozapo Skvirecko verstą „Naująjį Testamentą“, Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiką“, Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ (gavau gražų įrašą, kai poetas grįžo į Lietuvą), Ernesto Hello dvitomį „Žmogus“, Alberto Stoklio „Filosofijos istorijos bruožai“, dar keletą kitų. Ypač branginau „Ašarų vainiką“, iš šios knygos puslapių man sklido guodžianti stiprybės ir tikėjimo dvasia. Žinojimas, kad poetas vaikščiojo tos pačios Antvardės pakrantėmis, jo poeziją nušvietė nepaprasto artumo šviesa.

 

Parengė Šiuolaikinės skyriaus muziejininkė Albina Protienė

Visa galerija
Atgal