Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
spalio
2020

POEZIJA – TAI IŠEITIS, KAI NEBĖRA JOKIOS IŠEITIES

Danutė Vacė Paulauskaitė – liūdno likimo poetė. Gyveno vienatvėj ir skurde. Gimė 1945-ųjų rugpjūčio 11-ąją. Jos tėviškė – Žemaitija, Luknės kaimas Skuodo rajone. Baigė Lenkimų vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus universitete. Vėliau mokėsi Maskvos M. Gorkio literatūros institute, kurį baigė 1974 metais. Dirbo įvairių žurnalų redakcijose. Nuo 1983-ųjų atsidėjo vien tik kūrybai. Pirmoji Danutės knyga „Gatvė vėjuotą dieną“ išėjo 1980 m., vėliau pasirodė kitos knygos – „Sezono uždarymas“, „Dviese su namais“. Po D. Paulauskaitės mirties išleista jos kūrybos rinktinė „Prie pietvakarių sienos“.

Girdi? Ten trupa sparnas peteliškės
Ant pakelių žolės rudos,
Dar kartą saulėje sutviskęs,
Vėl drumsčiasi griovių vanduo...
 
Kažką man jaučia medis, krūmas,
Bet jų paguoda nebyli,
Dienų trumpėjančių gerumas –
Geltona ašara kely.
 
Per garsiai tiksi laikrodis ant sienos.
Aš pavargau, bet gyvenu.
Supančiotas arklys, dar bitė dobilienoj,
Dar keletas šiltų dienų...
 
Tai Danutės eilėraštis „Rugpjūtis“ iš pirmosios knygos.
D. Paulauskaitė iš Vilniaus sugrįžo į Skuodą slaugyti motinos. Čia ir liko. Vertėsi labai sunkiai, nenorėjo priimti paramos, stengėsi išgyventi pati. Pasakojama, kad atėjusiems tiesiog neatidarydavo durų. Man priklauso tik ryto valandos – nuo šeštos iki devintos. Tai trys valandos iki mirties. Devintą jau pradedu sutikti vieną kitą žmogų, devintą prasideda mano mirtis ir tęsiasi iki vakaro. Reikia išmokti laikinai numirti kasdien. Reikia išmokti apsimesti mirusia. Tai žino kai kurie gyvūnai. Poezija – tai išeitis, kai nebėra jokios išeities.
Gyveno nuo visų atsiskyrusi, užsidariusi. Kankino ligos, vienatvė. Ji buvo Danutės pasirinkimas. Eilėraščiai – vienintelis išsigelbėjimas.

eilėraščiais jums užmokėsiu
už baltas ir juodas naktis
 
nuo pačio žemiausio laiptelio
į tamsą, į tuštumą belsiuos
kol diena užgesins mano balsą
 
tiktai vyturiui skirta skambėti
padangėj kartu su visais
 
ant pačio žemiausio laiptelio
šalia šalto bespalvio urvelio pelės
kaip sunku skaudžią tiesą tylėt
 
Eilėraštis iš rinkinio „Sezono uždarymas“.
Kad nebedega šviesa Danutės trobelėje, pastebėjo skuodiškis poetas Stasys Jonauskas. Rado Danutę mirusią. Mirė viena 2004-ųjų vasario paskutinėmis dienomis, surasta kovo pirmąją. Liko parašytų eilėraščių pluoštas, kuris pavadintas „Balsai nuo kapinių“. Leidyklai buvo pažadėjusi esė rinkinį.
 
Kai liksiu dviese su lietum
Aš neužmiršiu saulės
Ir šimto žėrinčių dienų
 
Kai liksiu dviese su naktim
Aš neužmiršiu knygų
Vaikystėje skaitytų
 
Kai liksiu dviese su namais
Aš kambariuos žingsnius girdėsiu
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

 

Visa galerija
Atgal